Kaip praėjo egzotiškas pasijodinėjimas portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Nors važiuojant į Luang Prabangą matyti šiaudinių pašiūrių kaimai susižavėjimo tikrai nekėlė, Laosas atsivėrė prieš mus netikėtu, didingu ir romantišku gamtos grožiu.
Luang Prabangas man pasirodė kiek panašus į mūsų Palangą. Daug jaukių, siaurų gatvelių. Nedideli, simpatiški pastatai. Nenutrūkstantis šurmulys, daugybė šurmuliuojančių vietelių – viskas ant Mekongo upės kranto.
Turime laisvą dieną. Šalia viešbučio - viena iš daugybės turizmo agentūrų. Siūlo nuo pusdienio žvejybos iki trijų dienų kelionių bambukų plaustais su visokiomis papildomomis atrakcijomis.
Mes išrenkame dienos turą su pasiplaukiojimais laivu, dramblių rezervato aplankymu ir maudynėmis krioklio srovėse. Sumokam po keturiasdešimt dolerių ir du autobusiukai jau laukia mūsų. Nulinguojam iki kvartalo pabaigos.
Ant Mekongo upės kranto stovi turbūt dar kolonializmo laikus menantis amfiteatras, o apačioj - siaurų ir iš pažiūros trapių laivelių spiečius. Laosietis gidas skina mums kelią tarp amerikiečių, prancūzų, australų ir latvių. Laose daugybė turistų.
Laiveliai nosimis susigrūdę prie kranto. Papuošti nedideliais sodeliais laivagalyje jie plevėsuoja Laoso vėliavomis, iškeltomis ant ilgų bambukinių karčių.
Šalia – labai nepatikimai atrodantis iš skardos gabalų suvirintas kelto per upę plaustas. Bet du dideli visureigiai įsiropščia vidun ir parpdamas, leisdamas debesis dūmų, keltas nubanguoja link kito kranto. Gidas atranda mūsų laivą ir kapitonas permeta lentą į krantą.
Prisilaikydami vienas kito sulipame į ilgą, vos virš vandens iškilusį laivelį. Užbirbia variklis ir kapitonas pasispirdamas bambukine kartimi išsivaduoja iš laivelių maišalynės.
Mes plaukiam Mekongo upe aukštyn. Srovė stipri ir rudas vanduo kyla purslais. Daug seklumų, akmenų. Laivelis nugrimzdęs gal penkiolika centimetrų, slystam bangomis. Pakrantėj daugybė žvejų, iki pat vandens dirbami laukai.
Išklausinėjam gido – pagrindiniai augalai kuriuos čia augina yra žemės riešutai. Upės posūkis atveria puikias Mekongo versmės panoramas, įrėmintas kalnų ir džiunglių žalumos. Priplaukiam stačias uolas, laivelis prisiglaudžia prie bambukinės prieplaukos ir mes uoloje išskobtais laiptais ropščiamės aukštyn.
Ten, oloje - Tan Tingo šventykla. Vingiuotoje oloje slypi tūkstančiai Budos skulptūrų ir atvaizdų. Kaip mūsų Kryžių kalne. Ant olos sienų užbrėžtos žymės – tai potvynių lygio ženklai. Sunku patikėti, bet per liūčių sezoną upė pakyla dešimt, o kartais ir daugiau metrų.
Plaukiam į kitą krantą. Čia „Phone Elephant Camp“ – dramblių rezervatas, pramoga turistams. Gal šeši drambliai pririšti prie medžių linguoja pirmyn atgal. O mažas drambliukas daro visokius šokio judesius. Ir vis gauna už tai bananą ar bambuko šakų.
Fotografuojamės ir fotografuojamės. Gidas suveda mus į nedidelio namelio balkoną ir judrūs miniatiūriniai laosiečiai tuoj prie balkono atveda būrį dramblių su ant nugarų pritvirtintais mediniais suolais.
Nuo balkono – tiesiai ant dramblio. Laosiečiai susirango tiesiai drambliui ant viršugalvio ir išlinguojam į mišką. Laosiečiai šnekasi su drambliais, rėkauja kažką vienas kitam, o mes linguojam dramblių nešami.
Turbūt, kad būtų įdomiau, tai vienas, tai kitas dramblys įlenda į bambukų brūzgyną ir laužydamas krūmus bei trimituodamas straubliu plėšo šakas ir kemša į burną. Kartais iš malonumo suprunkščia ir tuomet savo seilėm aptaško raitelius nuo galvos iki kojų.
Bet jausmas išskirtinis. Gyvulio galybė tiesiog pritrenkianti. Apsukę ratą grįžtame prie namelio su balkonu. Gidas pakviečia norinčius į maudynes su drambliais. Balys, Laima, Rytis ir Gabija sėda ant dramblių ir patraukia link upės. Maudynėse daug purslų, klyksmų ir juoko.
Drambliai turškiasi, nardo, gulasi ir bando numesti raitelius. O laosiečiai dar komanduoja drambliams. „Ouu“, – šaukia ir dramblys purtosi, o raitelis krenta į upę. Purslų debesys ir juoko pliūpsniai. „Labai man drambliukai patiko“, - sako Balys.
Lipam į autobusiukus ir važiuojam prie Kunangsio krioklių. Per džiungles, pilnas įvairiausių žiedų, keistų medžių, o tolumoj girdisi ūžianti vandens versmė. Kalkakmenio šlaite vanduo išgraužęs įvairiausių formų terasas ir upelis šuorais krenta išsiskleisdamas į rūko vėduoklę. Labai gražu.
Upelis vingiuoja surinkęs krioklio sroves, vis užstrigdamas kalkakmenio baseinėliuose, ir vėl nukritęs nuo šlaito teka toliau. Tokiam krioklio baseine išsimaudom, vėsus vanduo atgaivina. Dar suvalgom tiesiog ant laužo iškeptas žuvis šalia mūsų autobusiukų.
Vakaras Luang Prabange savo jaukiu šurmuliu priglaudžia mūsų galvas. Laosas gražus ir mes vis atrandam naujų Laoso veidų. Ilgai nevakarojam. Ryt keliausim į Vientianą – Laoso sostinę.“
