Tačiau po mėnesio Kinijoje lietuviai gerokai nustebo tuo, ką išvydo Laose. Apie tai portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Paskutinė naktis Kinijoje, pasienio miestelyje Mehan. Dar lakstom aplink, tikėdamiesi išleisti užsilikusius juanius. Bet geriausiu atveju čia galima rasti sausainių, limonado ir beskonio kiniško alaus.
Taigi, jokių papildomų atradimų Mehano miestelyje nepadarėm ir ryte keliamės bei rikiuojamės devintą, nes mūsų Teris jau susitarė su muitine ir jau ten mūsų laukia. Nuburzgiam tuos du kilometrus iki muitinės geros nuotaikos.
Kinijos neįsimylėjome, bet atradom puikią šalį – galingą, kiek keistą savo papročiais ir gyvenimu, labai įdomią ir gražią. Tiesą sakant, mėnuo Kinijoje mums kiek per daug. Ir mes su džiaugsmu jau gyvename nauja šalimi mūsų maršrute – Laosu.
Naujos erdvės, naujos paslaptys, nauji patyrimai mums prieš akis. Bet pradžioj reikia į tą Laosą įvažiuoti. Teris laksto tarp pareigūnų. Aišku, prieš tai dar uždraudė man fotografuoti. Galiausiai užpildome kažkokias informacines anketas ir Teris išrikiuoja mūsų virtinę pagal kažkokį savo sąrašą.
Prieš rikiuodamiesi padėkojam Teriui už pagalbą ilgoje kelionėje. Išties, Teris dirbo gerai, stengėsi rasti kompromisą ir visuomet man užrašydavo miestelių ir upių pavadinimus. Teris buvo geras mūsų gidas. Atsisveikiname su juo ir stojam į eilę prie pareigūnų langelio.
„Atia, Teri, mes tave prisiminsime“, – jausmingai ištaria Rytis ir bam, bam atspaudai į pasą – mes išeiname iš Kinijos. Be jokių užlaikymų išvažiuoja ir mūsų technika.
Keliaujam kokį puskilometrį ir prieš mus matosi auksu lyg senovinė šventykla spindintis, dangų obelisku siekiantis Laoso pasienio punktas. Čia rikiuojamės prie langelio, panašų į esantį mano sūnaus mokyklos valgykloje. Lipnia juosta prie sienos priklijuotas lapelis su užrašu „Visas“.
Laoso viza kainuoja trisdešimt du dolerius, užpildom trijų eilučių anketą, pridedam pinigus ir atiduodam pareigūnam pasus. Dar čia yra pinigų keitykla, todėl puolam keisti pinigų. Tampame milijonieriais, nes vienas euras – vienuolika tūkstančių Laoso pinigų.
Pasienio punkte ilgai neužsisėdime. Gaunam pasus su vizomis ir mes Laose. Nusifotografuojame prie pasienio punkto – auksinės šventovės. Pradžioj truputėlį atsargiai pajudam į Laoso gilumą. Ir kaip kardu nukirsta. Keičiasi ne tik kelias, tai dar suprantama. Bet keičiasi ir aplinka, ir žmonės, ir jų gyvenimo projekcijos abipus mūsų mašinų langų.
Mes su Františeku buvome tiesiog priblokšti, kai pamatėm aplūžusias ir purvinas fanerines bei šiaudines lūšneles – tai laosiečių kaimelis šalia kelio. Daugybė vaikų. Jie tiesiog gyvuoja tarp purvinų šiaudinių – šakinių namelių, kartu su mažomis vištelėmis, riestauodegiais šuneliais ir pukšinčiomis kelio pakraščiuose kiaulaitėmis.
Daug tų namelių stovi ant polių bent pora metrų nuo žemės. „Tai tam, kad negalėtų įšliaužti į būstą gyvatės ir kitokie padarai“, - sako Vilius. Už kelių kilometrų Vilius pastebi nedidelę mokyklą ant kalvelės. Aplink zuja vaikai.
Vilius apsuka motociklą. „Važiuojam pažiūrėt kaip vaikai gyvena“, – sako jis. Mūsų kolona apsisuka ir pakelės keliuku sukam į mokyklą. Ir sukeliam tikrą emocijų uraganą. Vaikai šaukdami laksto aplink, apžiūrinėja mūsų mašinas ir motociklus.
Sukviečiam visus gal dvidešimt vaikų nusifotografuoti. Turime knygelių apie Vilnių – padovanojam vaikams. Jie labai linksmi ir tvarkingai apsirengę, o klasėje – net piešinėlių paroda. Balys, prisiminęs savo pedagoginį pašaukimą, susodina ant savo motociklo kokius šešis vaikus ir užveda variklį.
„Ooooooouuuuu....“ – šaukia netikėtumo ir ūžesio užburti vaikai. Tik mokytojų nesutikome, gal pataikėm, kai buvo didžioji pertrauka. Vaikai smalsūs, simpatiški ir linksmi. Mes su savo mašinomis ir erzeliu tikrai pralinksminom šitą būrį mokinukų. Atsisveikinam ir traukiam toliau vingiuotu lyg vėjas Laoso keliu.
Vėl kylam į kalnų šlaitus. Aukštis – tūkstantis du šimtai metrų, bet kelias vingiuoja kaip pašėlęs, siaurėja, prastėja ir kyla aukštyn. Tiesiog kriokliai augmenijos virsta nuo kalnų. Nors klaikios lūšnos mus persekioja be perstojo, nuostabūs slėnių bei kalnų vaizdai nustelbia sumaištį ir bjaurastį.
Sustojam normaliau atrodančiam restoranėlyje šalikelėj, vidury eilinio fanerinio kaimelio. Maistas aiškus ir paprastas. Ir visai skanus. Tiesa – nėra pigu. Kukliai, be jokių prabangos ženklų, pavalgėme maždaug už penkiolika litų žmogui.
Kelias taip vingiuoja, kad mūsų visureigiai, atrodo, dalyvauja šoninio slydimo varžybose – tokie statūs ir aukšti posūkiai. Kelias vis vingiuoja ir ant jo vis dar yra asfalto fragmentų. Temsta. Iki mūsų šios dienos tikslo, senosios Laoso sostinės Luang Prabango, dar šimtas penkiasdešimt kilometrų.
Vingiuojam aukštyn, mašina linguoja kaip laivas per audrą. Vienu metu net pasidaro bloga. Bet Andrėjus užtikrintai veda mus pirmyn. Kaimeliuose šalia kelio verda gyvenimas. Matom kaip žmonės gamina maistą, kaip prausiasi, kaip žiūri televiziją, tik paišini vaikai laksto kieme ir Andrėjus vis pypina, kai koks užsižiopsojęs ketina išbėgti į kelią.
Kiekvienam kaimelyje yra bent kelios parduotuvėlės ar kažkokie prekystaliai. Vienoj parduotuvėj matėm ant virvės iškabintas žiurkes, beždžiones, dar kažkokius smulkius gyvūnus. Matyt, čia mėsos parduotuvė.
Vienam posūkyje pokštelėja ir Valius, kuris važiuoja mum iš paskos, rėkia per raciją, kad sprogo mūsų užpakalinis ratas. Sukam šalikelėn ir Františekas mikliai diagnozuoja situaciją. Mūsų rate vinis.
Valius vėl traukia įrankius ir vinis greitai ištraukiama, o jis lyg burtininkas įdeda į skylę izoliacinės medžiagos. Valius įjungia savo kompresorių, ratą pripučiam ir jau visai temstant leidžiamės dulkinu ir duobėtu Laoso keliu į Luang Prabangą.
Kinijoje tokius miestelius tiesiog praleisdavom pro akis, bet Laose tai didmiestis, nors aukščiausias šio miesto namas yra keturių aukštų universiteto pastatas.
Bet centre pilna jaukių siaurų gatvelių. Daug kavinukių ir barmenai moka angliškai. Vienoje gatvelėje stovi mūsiškių motociklai. Šalia ir viešbutis. Mokame po trisdešimt dolerių už dvivietį numerį. Ir jokių derybų.
Tris šimtus kilometrų nuo sienos važiavome šešias valandas. Laosas pilnas iššūkių. Labai lietuviškom kainom pavakarieniaujame. Bet gauname alaus iš statinės, merginos gauna tikros kavos. Dar gauname dešimties minučių tropinį lietų. Ir dar net nežinome ko tikėtis iš naujos šalies.“
