Tęsus kelionę sugedo ir vienas motociklas, tačiau keliauninkai jau įgudo taisyti techniką po atviru dangumi. Kaip jiems sekėsi ir ką matė pakeliui, portalui lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys:
„Kun Ming praleisim visą dieną. Kol technika remontuojama, paprasti keliauninkai ilsisi. Ryte nuėjau į zoologijos sodą čia pat, mūsų gatvėje. Tvarkingas ir nesmirdantis zoologijos sodas. Aptvaruose – liūtai, tigrai, drambliai ir visokie kitokie žvėrys.
Ryte pilnas sodas žmonių. Vaikai kalbina dramblį, aikštelėje būrys moterų šoka turbūt liaudies šokius. Vyšnių sodelyje žmonės šoka su raudonomis vėduoklėmis. Žilas barzdotas mokytojas rodo šokio judesius, o skulptūrų alėjoje kitas mokytojas aiškina šokių su kardais paslaptis. Ir niekas neprieštarauja, kai juos fotografuoju.
Grįžtu į miesto šurmulį. Randu Vilių pusryčiaujantį makaronų kavinėje šalia viešbučio. Čia gali nueiti į virtuvę ir virėjui pasakyti ko nori, tiesiog pirštu parodyti. Technika bus sutvarkyta geriausiu atveju per pietus.
Išeiname į miestą dovanėlių, nes po Kun Mingo jau būsime mažuose miesteliuose ir iki Laoso liko vos kelios dienos. Vaikštinėjame po parduotuvėles. Atrodo dar vieną gandą – mitą sugriovėm, apie kiniškas derybas.
Mums draugai sakė, kad bent puse kainos Kinijoje galima nusiderėti. Bet savo kailiu patyrėm, kad derasi kinai labai sunkiai, o nusiderėti gali vidutiniškai dešimt procentų. Ir tai kinas pardavėjas rodo, kad jam tai sunku ir jis yra beveik įsižeidęs. Žodžiu, derybos Kinijoje nėra tokios lengvos ir paprastos.
Žmonių mieste daug. Pilnos gatvės kažkur skubančių, bėgančių žmonių, jūra motociklininkų, motorolerių vairuotojų. Juos pareigūnai valdo, švilpia, reguliuoja ir tiesiog tarnybinėmis lazdomis užtveria kelią kol dega raudona šviesa.
Šalia gatvės, šaligatvių, ant pievelių ir tiesiog tarpuvartėse daugybė kukurūzų, bulvių ir šašlykų kepėjų bei apelsinų pardavinėtojų. Kepėjai pasistatę savo mažas krosneles, visur rūksta dūmai ir maišosi kvapai. Ne visuomet malonūs, nes kai kurie gatvės kepiniai tiesiog klaikiai smirdi.
Gatvėse, parduotuvėse, restoranėliuose, laukuose ir kalnuose per visą mūsų kelionę Kinijoje nesutikom nė vieno pikto žmogaus. Visi aplink malonūs ir geranoriški. Pamoji žmogui pasisveikindamas ir jis nusišypso atsakydamas.
Buvome ir didmiesčiuose, ir mažuose miesteliuose – matėm vos kelis žmones prašančius išmaldos. Prie Aušros vartų Vilniuje daugiau elgetų, nei matėm pervažiavę visą Kiniją. Ir niekur nematėm net mažiausios grafičių teplionės.
Kun Linge radom arbatų, makaronų ir krepšelį Jolantai. Grįžo mechanikai. „Tojotai“ pakeitė tepalus ir Valius sakė, kad po truputį nuvažiuosime iki tikslo. O motociklo padangą užtaisė Balys su Sigitu.
Po truputį kliba technika. Jau pusantro mėnesio mes kelyje. Įveikėm jau dvylika tūkstančių kilometrų. Kliba ne tik technika, bet ir žmonių sveikata. Kam pradeda mausti dantį, kam skauda kelius ar nugarą, o Andrėjų matyt užpuolė kažkoks virusas.
Laimė, Jolanta iš savo stebuklingos vaistų dėžės vis ištraukia tai tablečių, tai tepalų, tai mikstūrų ir mes laikomės, nekrentam ir keliaujam toliau.
Diena Kun Minge praėjo vangiai, mūsų bagažas pasipildė keliais maišais dovanų. Ryte, dulkiant lietui iškeliaujam. Motociklininkai susirengia lietaus drabužius ir ima panašėti į triračių vairininkus, kurie marga įvairiaspalviais apsiaustais.
Paliekam Kun Ming miestą. Plaukiam tarp plačių slėnių, tarp krentančių debesų, tarsi filme su Leonardo Di Caprio. Leidžiamės į arbatos šalį, apsuptą rūko. Motociklininkai stoja degalinėje.
Dar vienas gedimas – Balio motociklui dingo priekiniai stabdžiai. Tiesiog kolonėlėje ištiesiami įrankiai. Mechanikai narsto Balio „hondos“ laidus ir vamzdelius. Atranda prakiurusią tarpinę. Kol jie taiso motociklą, susidraugaujam su benzino pardavėjom. Dar spėjam suvaikščioti į tualetą, kur pisuarai dekoruoti gėlėmis.
Stabdžiai veikia ir keliaujam tolyn. Mūsų šios dienos tikslas, miestas Puer – arbatos sostinė. Visi kalnų šlaitai linguoja arbatos terasomis. Puer gražus ir tvarkingas, čia pilna jaunimo ir įvairių arbatos parduotuvėlių.
Tik užeini į arbatos parduotuvę, tuoj pat surengiama arbatos gėrimo – ragavimo ceremonija. Paslaugios mergaitės pliko arbatą penkis, šešis kartus, perpylinėja iš vieno indo į kitą ir duoda ragauti arbatą iš antpirščio dydžio puodelių. Skanu ir įdomu. Perkam arbatos.
„Kinijoje žmonės investuoja į gerą arbatą, – sako Teris. – Presuota arbata ritiniais suvyniota į pergamentą. O kuo senesnė, tuo brangesnė. Kaip kolekcinis vynas.“
Septyniasdešimt metų arbatos dviejų kilogramų svorio ritinys gali kainuoti tiek kiek geras automobilis.
Sigito padanga vis tik leidžia orą ir viešbučio kieme vėl įrengiamos dirbtuvės. Teris mus nuveda papietauti. Pirmą kartą kiniška virtuvė nustebina – valgome keptas aliejuje vapsvų lervas. Skonis panašus į žuvies.
Puer miestas, apsuptas arbatos kalnų, išlydi mus į paskutinį mūsų maršą. Nuo Vilniaus nukeliavome dvylika tūkstančių kilometrų. Iki Laoso liko du šimtai penkiasdešimt ir paskutinė diena Kinijos platybėse. Paskutinį kartą kiniški sapnų dievai beria ant mūsų kvapnias žvaigždžių dulkes.“
