Bet iš Vilniaus į Bankoką keliaujančią grupę ir vėl ištiko nesėkmė – rimtas gedimas. Kas nutiko kelyje, portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Kylam į žygį ir devintą paliekam Penzhihua miestą, kuris labai šiltai buvo mus priglaudęs. Lėtai judam miesto gyslomis, lenktyniaudami ir kovodami su kitais kraujotakos dalyviais. Išsukam tarp miestą spaudžiančių kalnų, kaimelių ir nežinia kokių galų dirbtuvėlių.
Vis laviruodami tarp mopedų ir sunkvežimių judam pirmyn. Mūsų motociklininkai manevringesni ir sparčiau juda. Dar minutė ir jų siluetai išnyksta. Mes atkakliai slenkam pirmyn. Iki šios dienos tikslo, miesto Kun Ming, keturi šimtai kilometrų.
Kelias tiesiog dieviškas, prisiminus nesenus mūsų keliavimus. Pakilimai ir nusileidimai, nors ir ilgi, bet ne tokie statūs ir ne tokie vingiuoti. Peizažas jau įprastas, bet kalnai aplink gerokai apvalesni ir švelnesni, lyg operos teatro dekoracijose.
Važiuojam, o aplink visi statosi. Kiekviename kaimelyje, miestelyje vyksta statybos. Renčiami namai, tvoros, vartai, kartais ištisi kvartalai namų abipus kelio. Kur gyventojų nėra, statomos gamyklos, karjerai, dirbami laukai. Užimta viskas iki paskutinės laisvos pėdos.
Jau trečia savaitė keliaujam Kinijos platybėmis ir, atrodo, žlugo dar vienas mitas, kad Kinija varginga šalis. Tikrai netikim pasakojimais, kad kinai mažai uždirba ir viskas čia persunkta vargo dvasia. Kinija dirba. Kinija rūpinasi savo žmonėmis ir savo šalimi.
Mums, lietuviams, su mūsų tingėjimu, intrigomis ir nepamatuotom ambicijom iki Kinijos labai toli. Jei kinai išlaikys tokį tempą, mums bus dar toliau. Bet palikime ekonominius – politinius išvedžiojimus kitiems.
Mes lekiam keliu tai pakildami, tai nusileisdami. Vingiuojam kaimo vieškeliu tarp mango giraičių. Nedideli medžiai aplink tiesiog nusagstyti geltonais mango taškais, lyg gėlėmis. „Galėtume sukti į greitkelį, bet šveicarų ten neįleis“, – lyg teisinasi Teris.
Ir lyg išgirdę jo žodžius, šveicarai pareiškia, kad jiems nusibodo mūsų stovinėjimai tai į tualetą, tai degalų, tai kavos. Jie važiuos savarankiškai, pareiškia šveicarai, ir taip tarę nurieda pirmyn, palikę mus per eilinę tualeto-kavos pertraukėlę.
„Įvažiavimas į greitkelį už kelių kilometrų“, – su palengvėjimu taria Teris dar neišsisklaidžius šveicarų sukeltom dulkėm ir dūmams.
„Galime dabar sustoti nusipirkti mango vaisių, nes greitkelyje jų negausime – čia pats žymiausias mango regionas šalyje“, – dar prideda jis ir mes sustojam artimiausiame pakelės turgelyje. Kelios bobutės su savo diedukais stovi, triračius ir kažkokias vežėčias apkrovę mangais ir granatais.
Žiūrinėjame, kirkinam bobutes ir diedukus. Valius net įsiprašo pavežamas triračiu. Ir prisipirkę vaisių lyg gulbės išplaukiam į greitkelį. Stabtelėjam degalinėje. Jos įvažiavimą puošia realistinės skulptūros, pasakojančios Kinijos gyvenimo istorijas. Vienoje - plūgą tempiantys jaučiai ir artojas, kitoje kolonėlėje matėm pašto karietą tempiančius arklius ir paštininkus. Kinai mėgsta aiškų auklėjamąjį – pasakojamąjį meną.
Posūkiai ilgi ir švelnūs – lekiam tarp kalnų dideliais aukštais tiltais, o kalnų uolas kertam ilgais tuneliais. Iškilmingai įvažiuojam į Yun Nan provinciją. Šios dienos miestas Kun Ming – šios provincijos sostinė. Jame keturi milijonai gyventojų.
Išlindę iš už ilgo posūkio nebematome Valiaus „tojotos“. Racija nesiekia. Tolokai jie atsiliko. Skambiname Valiaus ekipažui. Gedimas. „Tojotai“ pradėjo varvėti tepalas iš greičių dėžės. „Gerai, kad jau pravažiavom didžiuosius kalnus, - sako Františekas, išgirdęs diagnozę. – Būtų prastai.“
Laukiam draugų vandens stoties aikštelėje prieš prasidedantį nusileidimą. Dauguma čionykščių sunkvežimių savo stabdžius aušina vandeniu – vanduo čiurkšlėm bėga iš riaumojančių mašinų, kai jos leidžiasi nuo kalnų. Todėl prieš kiekvieną didesnį nusileidimą yra vandens stotis su daugybe kranų ir guminių žarnų.
Laukiam „tojotos“ tarp balų. Žvarbu. Strikinėjam kaip kas mokam. Pasirodo „tojota“, vyrai vėl lenda į švelniosios mašinos širdį. „Galim važiuoti. Iki miesto patrauksim“, - reziumuoja Valius.
Liko dar du šimtai kilometrų. Jau lėčiau slystam greitkeliu. Aplink terasomis į kalnus kyla dirbamos žemės lopinėliai, kartais lyg Steveno Spielbergo filme pavirsdami molinių namelių lizdais.
Kalnai pasitraukia toliau, o erdvėje savo naujais, dar neapgyvendintais kvartalais mosuoja Wudingo pusmilijoninis miestas ir iškart už jo, tarsi koks dvynys, Luguano miestas. Tai Kun Mingo miegami rajonai.
Pralekiam keistai apleistą, duobėtą tunelį, aplenkiam šlaitą ir mus glėbyje suspaudžia Kun Mingas. Ilgos ir plačios gatvės lėtai veda mus į viešbutį, kurį Teris jau užsakė. Susinešam daiktus.
Motociklininkai taip pat jau mieste, bet niekaip negali mūsų rasti. Reikėtų tobulinti mūsų komunikacijos stilių ir priemones, bet kažkaip navigacijos problemos išsprendžiamos ir motociklininkai pasiekia viešbutį.
Jie pasakoja savo kalnų kelionių įspūdžius. Jolantą išgąsdino po kojom krentančios bedugnės prarajos. O Sigito padangą pradūrė „pagautas“ varžtas. „Tiesiog įvažiuojant į miestą, – sako Sigitas. – Kažkas driokstelėjo ir viskas.“
Gerai kad iškart radom padangų dirbtuves, todėl greit varžtas buvo ištrauktas ir padanga sutaisyta. „Nieko čia rimto nebuvo, tik sugaišom valandėlę,“ - sako Balys. „Patys užtaisėm skylę, aš turiu tokia stebuklingą padangų taisymo vaistinėlę,“ - aiškina Vilius.
O Jolanta duoda savo fotoaparatą – ji nufotografavo Sigito motociklo remontavimą. Gedimų diena. Matyt ryt liksime čia nakvoti, nes „tojotai“ tikrai reikalingas remontas.
Viešbutis gražus. Ir miestas gražus. Pavalgom, pasivaikščiojam artimiausiom gatvėm. Pilnos gatvės tiesiog užtvindytos motoroleriais. Sankryžose net eismą reguliuojantys policininkai stumdo motorolerių srautus.
Motoroleriai elektriniai, važiuoja be garso, tik be perstojo pypsi. Ir kur bepažvelgsi, visokiausi gatvės prekeiviai. Keistai atrodo, kai prie prabangaus prekybos centro durų bobutė, pasistačiusi krosnelę, kepa kukurūzų burbuoles. O tokių bobučių, diedukų, merginų ir vaikinų, gaminančių maistą keisčiausiais būdais ir siūlančių keisčiausius daiktus gyva galybė.
Miestas tiesiog pulsuoja gyvenimu. Kavinukės, parduotuvėlės, parkeliai apšviesti ryškiau nei Vilnius prieš šv. Kalėdas. Skamba muzika, pardavėjai kviečia praeivius, o mes tik žiūrime ir geriame įspūdžių kokteilį. Taip tiesiog jau įpratome.“
