Kaip iš Vilniaus į Bankoką motociklais ir automobiliais keliaujantiems lietuviams sekėsi įveikti vis prastėjančius kelius, portalui lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys:
„Pilkam, šlapiam ir purvinam Zhaojue miestelio viešbutyje atsibudom šeštą ir susiruošėm per dešimt minučių. Nėrėm iš čia, kaip kamščiai iš butelio. O Teris pasakoja, kad vakar, tuo metu, kai kažkur kalnuose kovojom su akmenimis ir duobėmis, šitame mieste įvyko žemės drebėjimas.
„Keturių balų žemės drebėjimas įvyko vakar dvyliktą valandą. Epicentras buvo čia. Mieste sugriuvo keli namai, du žmonės žuvo“, – pasakoja Teris. Tai tik dar pagreitina mūsų pabėgimą iš šitos purvynės.
Kelias – migloje. Vingiuojam į kalnus vėl stačiais vingiais. Lyg balerinos „Gulbių ežere“ sukam ir sukam piruetus aukštyn. Skubam pas mūsų motociklininkus, kurie laukia Xichango mieste už aštuoniasdešimt kilometrų.
Kelias per kalnus, todėl, matyt, užtruksim gana ilgai. Kylam betoniniu keliu, rūkas vis tirštėja ir jau nesimato bedugnės kairėje. Bet kelio kraštas grėsmingai kabo ore ir lyg iš slibino burnos, iš prarajos virsta rūko garų debesys.
Atrodo, pataikėm į debesies kūną – matomumas gal penki metrai ir tik signalai bei vos prasišviečiantys žiburėliai įspėja apie besiartinančias mašinas. Prieš kiekvieną posūkį išsijuosęs signalizuoja ir Andrėjus.
Plaukiam lyg per pieną. Lyg vaiduokliai pačiu prarajos kraštu pražygiuoja būrys vaikų, einančių į mokyklą. Vaizdas, tiesą sakant, nejaukus. Septyni laipsniai šilumos. Atrodo, kelias daugiau nekyla ir rūkas sklaidosi. Po truputėli leidžiamės.
Pravažiuojam mokyklą, lyg įsikibusią į uolas, šlapių kaimelių virtinę ir nukrentam į Xichango miestą. Sutinkam mūsų draugus. Tą aštuoniasdešimt kilometrų per rūką ir kalnus atkakom per dvi su puse valandos.
Balys parodo, kur galim papusryčiauti. Valiaus „tojotoje“ kažkas barška. „Matyt, amortizatorius“, – sako Františekas ir vyrai išvažiuoja remontuoti mašinos. Papusryčiaujam ir viešbučio foje vyksta garsus Terio ir Viliaus pokalbis apie maršrutus ir motociklininkų galimybes rinktis kelią.
Galiausiai vyrai randa kompromisą. Mūsų motociklininkai išvažiuoja pirmi. Prieš tai Balys dar spėja nusifotografuoti su dviem jaunom mamytėm ir jų vaikučiais. Mes laukiam „tojotos“ ir dar apvaikštom aplinkines parduotuvėles ir virtuvėles.
Balys pasakojo apie skanius koldūnus kažkur už kampo. Vedu merginas Balio nupasakotais keliais, bet randam tik padangų dirbtuves ir limonado bufetą. Koldūnų neradome. Pypina pravažiuodama „tojota“. „Buvo nulūžęs amortizatorius. Suvirinome, viskas gerai“, – sako Valius.
Atsimojuojam su kavinės virėjais, su pardavėjom ir lekiam tolyn. Abipus kelio, matyt, vyksta kariuomenės pratybos. Įrengta didelė karių stovykla, daugybė didelių palapinių, karinio transporto, net patrankos išrikiuotos.
Šios dienos mūsų tikslas - Penzhihua miestas, anot Terio, didelis ir gražus.
Kelio šlaitai nukaišyti lyg palmėmis, lyg krūmais. „Bananų medžiai“, – sako Teris. Bananų giraitės vis didėja. Šalikelėj vietoj įprastų kukurūzų jau kabo ir džiovinamų bananų kekės. Kelias išlekia pro didžiulę kelių lygių estakadą ir neria į suskilusį kalną, šalia nusekusios akmenuotos upės.
Išlekiam iš už posūkio ir sustojam kartu su minia motorolerių vairuotojų. Skersai kelio ištempta virvutė. Prieky kelio remontas, kelias uždarytas. Nueiname pasižvalgyti. Šalikelėj auga bananų medis ir kekės mažiukų žalių bananų, panašių į tuos, kur kažkada atveždavo iš Maskvos ir kurie nokdavo ant palangės.
Šalia naujai statomo tilto labai greitas ir tikslus ekskavatorius pila apvažiavimo keliuką. Akmenis keliukui veža dideli dulkėti ir riaumojantys sunkvežimiai. Miklusis ekskavatorius stumdo bei ploja tuos akmenis ir slenka pirmyn.
Po gero pusvalandžio, kai jau nufotografavau visus laukiančius likimo brolius, atėjo sargas, atkabino virvutę ir kaip varžybose visi šovė į priekį. Kelias atidarytas, prašokam kliūtis ir vingiuojam toliau.
Bet mums pakeliui dar vienas miestelis ir dar vienas sustojimas. Čia asfaltuojama gatvė ir susigrūdusios mašinos ieško landų peršokti garuojantį asfaltą. Mūsų automobiliai grėsmingai ropoja šalikele, o Teris bėga ginčytis su asfaltuotojais.
Mūsų garbei paišini asfalto klojėjai patraukia užtvarus, nuvairuoja į šalį volą ir pralindę pro atsiradusį plyšį lekiam toliau. Kelias tarp žalių šlaitų. Čia auga ir mangai. Taip ir keičia vieni kitus - bananai, mangai ir visi kiti augalai dalyvauja žalioje karuselėje.
Krapnoja smulkus lietutis. O kelias sukasi dar aukščiau. Betoninis kelias vis dažniau virsta akmenų ir duobių keliu. Atvažiuojam kratydamiesi į Penzhihua miestą visai sutemus. Motociklininkai jau kelias valandas mūsų laukia.
Šiandien dar nevalgėm, todėl einam ten, kur sako Balys su Viliumi. Kitoj gatvės pusėj yra angliško stiliaus restoranėlis ir aš sukemšu didelį mėsainį. Lašnoja.Prognozuoja lietų ir rytoj. Per vakarienę Vilius surengia pasitarimą.
Prognozuojamas lietus, be to, gidas sakė, kad kelias ir toliau bus blogas ar net neprognozuojamas. Sutariam, kad reikia koreguoti maršrutą, nes tokiom sąlygom keliauti toliau darosi pavojinga. Po dviejų parų išbandymų kalnuose visi pavargę. Nusprendžiam, kad liekam šiame mieste poilsio. Pilnais pilvais einame miegoti.
Ryte miegam ilgiau, neskubėdami papusryčiaujam mūsų angliškame restoranėlyje. Omletas puikus.
„Važiuosim kartu“, – sako Vilius. Sėdu Baliui už nugaros, gaunu velnių, kad mano kojos niekur netelpa ir kad kojų nejudinčiau kai sustojam, ir išvažiuojam į Penzhihua miestą.
Vėjas taikosi numesti man akinius, motociklai nardo tarp mašinų. Pypsėjimais baido iš kelio laukinius mopedų vairuotojus. Pralekiam krantine. Padedam darbininkam sodinti augalus vejoje.
Vilius pozuoja su vazonu alijošių. Ir tada kylam aukštyn į kalnus virš miesto. Atrandam jaukų orchidėjom apsodintą gražių namų kvartalą. Stabtelėjam atsigerti šalia lotosų žiedais padabinto tvenkinio. Ir lekiam tolyn.
Smėlėtu takeliu leidžiamės stačiu šlaitu tyrinėti apačioj plytinčio keisto juodo ežero. Beveik kroso trasa – smėliu, keldami dulkes, rūkstam ežero pylimu. Ežeras paskandintas šlako masės dulkėmis.
Sustingęs juodas paviršius primena kažin kokius kosminius tolius. Fotografuojamės ir lekiam atgal. Stačiu šlaitu Balys, keldamas dulkes, užkelia motociklą kartu su manim be jokio virptelėjimo.
Leidžiamės į miestą ir tyrinėjam toliau. Atrandam stebuklingą arbatos krautuvę ir saldainių parduotuvėlę.
Grįžtam nešini krepšiais dovanų namiškiams. Einam išsikratyti smėlio, dar nusiprausiame ir septintą renkamės pas Vilių. Po dviejų dienų kovų kalnuose pasveikinsim mūsų kelionės vadą su gimtadieniu.
O paskui vis dar girdėdami ūžiantį vėją leisimės praryjami šiltų, tropinių Kinijos nakties nasrų.“
