Kas nutiko, kad per dieną jie įveikė tik 180 kilometrų, portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Teddy Bear“ europietiško stiliaus viešbutis mus išlydi su ašaromis akyse. Mūsų lopšinių dainininkas knarkiantis durininkas net paneša Jolantai šalmą iki motociklo.
Emeishano miestelis nedidelis ir greitai dingsta mums iš akių. Teris pasakoja mums, kad Dafo vienuolynas, į kurį kylam tarp kalnu srovenančiu keliu, pats didžiausias Azijoje budistų vienuolynas.
Dafo šventykla prie Emei kalno. Toks užrašas pasitinka mus prie išraitytų išpaišytų šventyklos vartų. „Emei“ reiškia „gražusis žvilgsnis, – sako Teris. - Čia yra budizmo akademija, Kung Fu mokykla ir didelis vienuolynas.“
Susimokam po dešimt juanių, sulaukiam gido ir keliaujam po šventyklų koridorius. Nors vienuolynas pastatytas tik prieš dešimt metų, dvasios virpėjimų čia apstu. Lyg vadovėlyje, įvairiausios Budos skulptūros žiūri į mus, gidas pasakoja ritualus ir paslaptis.
Kažkur suaidi gongas, kažkur sužiba žvakės švieselė, kvepia smilkalai, plevėsuoja popieriaus vėliavėlės ant medžių, baseinėlyje plaukioja raudonos žuvelės. Vienoje pusėje auksinis Buda, apsuptas sargybinių, kitoje - raudonmedžio Buda su daugybe rankų. Įeiti reikia pro kaires duris, išeiti per dešines.
Prie durų stovi vienuoliai su kardais. Uždegame smilkalą smilkalų sodelyje. Visa tai ramina mūsų kūnus ir sielas. Tikrai didžiulis šventyklų ir vienuolynų kompleksas. Mes apėjom tik nedidelę dalį ir sugaišom beveik tris valandas.
„Čia galima atvažiuoti ir gyventi kiek tik nori – vienuolyne yra ir miegamieji tokiems besidomintiems žmonėms“, – šypsodamasis sako Teris. Bet niekas nesusigundo čia pasilikti ilgiau ir mes vėl keliaujam tolyn tarp kalnų.
Šiandien Viliaus gimtadienis, todėl išvažiuodami iš vienuolyno susitariam, kad vakare susirinksim pavakarieniauti, pasakyti tostų ir pasveikinti mūsų kelionės vadą. Na, pirmyn. Motociklininkai mus iškart pralenkia, tik lėtaeigiai šveicarai birbia paskui mūsų mašinas.
Keisti tie šveicarai Amosas ir Kristianas. Jie beveik nebendrauja su mūsų grupe, tik vis reiškia kažkokias pretenzijas – čia per ilgai stovėjom, čia per greitai važiavom, čia per toli važiavom. Bet mes važiuojam jau daugiau nei mėnesį ir dėl jų nesirengiam keisti savo įpročių ar ritmo. Taigi šveicarams reiks prisitaikyti.
Kelias vis vingiuoja kalnais. Kalnus perskiria plati upė Dadu. Kyla rūkas. Pro šalį lyg vaiduokliai bėga moliniai ir akmeniniai nameliai, nukabinėti džiovinamų kukurūzų kekėm. Aukštis - septyni šimtai metrų.
Visus namelius į glėbį susirenka ir abipus upės stovi Ebiano miestas, įsirėmęs į kalnus ir pasipuošęs didžiuliu geltonu arkiniu tiltu. Tiltas tiesiog įsiremia į stačias uolas. Lyg citrina įsimaišiusi tarp bulvių.
Čia Terio telefonas rodo sukti į kairę ir stačiu, gal trisdešimt laipsniu kampu pasvirusiu keliu ryžtingai kylam aukštyn tarp namelių, aplipusių šlaitą. Geltonas tiltas jau lyg geltonas brūkšnys kažkur apačioj.
Teris ūmai liepia sukti siauru dulkėtu keliuku tarp namų kažkur į kalno glūdumą. „Ar tikrai čia? Nesupainiojai?“ – klausiam ir perklausiam Terio kelis kartus. Bet jis kiša mums savo telefoną ir sako: „Teisinga kryptis.“
Todėl mes vingiuojam siauru kalnų keliuku. Asfaltas baigiasi ir mes jau riedam žvyrkeliu. Kalnai statėja, keliukas vis spraudžiasi į kraštą ir vis siaurėja. Žvyrą keičia smėlis ir skalda. Iš vienos pusės uolos, iš kitos atsiveria puikūs vaizdai.
Gilūs slėniai, keliukai ir dirbamos žemės terasos, išsibarstę nameliai, lyg nykštukų pyrago trupiniai. Bet kelio kraštas remiasi į skardį, o skardis sminga žemyn iki nematomos gilumos. Slenkam vėžlio žingsniu.
Uolos, krūmynai, kažkokie kalniečių darželiai. Matyt čia dar nebuvo žengusi nei vieno lietuvio koja. Ir dar be viso to, kelias sukasi stačiais vingiais aplink kalną grasindamas mus nupurtyti apačion.
Išnyram iš už posūkio, o kelias užtvertas kelių triračių. Būrys kiniečių taiso kelią – meta akmenis iš triračių į kelio duobes. „Ar tikrai teisingai važiuojam?“ – klausiam dar Terio. „Va, klausiau žmonių, jie sako, kad teisinga kryptis“, – sako Teris, bet pradeda nerimauti.
Darbininkai patraukia triratį ir mes prasispraudžiam pro tarpą. Dar ir pasifotografuoti spėjam. Dulkinu ir griovėtu keliuku vis braunamės tolyn – greitis 20 km/val. Dar už kokio pusvalandžio tokio kratymosi patenkam į miškakirčių stovyklą. Priversta krūvos rąstų. Skersai kelio stovi sunkvežimis.
Teris bėga aiškintis su vairuotojais ir su elfus primenančiais medkirčiais ir medkirtėm. Sunkvežimis birbdamas pajuda kelis metrus ir mūsų mašinos spraudžiasi pro atsiradusį tarpą. Kelias šakojasi.
„Į kairę, ne, į dešinę“, – sako Teris ir mūsų džipai krenta staigiu nuolydžiu, virš upelio vingiuojančio slėnio pakraščiu. Kelias kiek platesnis nei mūsų mašinos. Įdomu kaip sekasi motociklininkams?
Tiltelis virš upeliuko paplautas lietaus. Koks trečdalis kelio nuslinkęs ir mes ropščiamės milimetro tikslumu lyg akrobatai per virvę. Teris sako: „Oi, ne, ne ten nuvažiavom – sukamės.“
Randam kažkokį užlankį, apsisukam ir vėl per kalnus. Dar už kelių posūkių ant kelio daržovininkų sunkvežimis renka derlių. Kaip iš senovinių kinų piešinių – žmonės trikampėm šiaudinėm kepurėm, su pintinėmis ant pečių leidžiasi stačiais šlaitais, neša kažkokias ropes ar morkas ir krauna į sunkvežimį.
Vėl randam tarpą ir aplenkę derliaus sunkvežimiuką per duobes ir molį linguojam toliau. Kelias geresnis, todėl greitis gal trisdešimt. Dar pasitaškom purve ir iššokam ant asfalto. Iki mūsų miesto dar du šimtai kilometrų. Per tris valandas per kalnus nuvažiavom septyniasdešimt kilometrų.
Važiuojam toliau. Srauni upė gurgia per akmenis, o mes riedam jos kalno šlaitu. Aplink - netvarkingi kaimeliai, tiesiog išsitiesę gatvėje. Turime apvažiuoti vaikus, šunis, vištas, merginas ir visokius išmėtytus daiktus.
Gyvenimas verda. Kelio vingyje mus stabdo policija. Malonūs policininkai tiesiog apžiūri mus, dar nusifotografuoja ir atiduoda pagarbą. Kituose kaimeliuose sutinkam ropių, morkų ir kažkokių žalių lapų augintojų. Kelias vėl pavirsta išdaužytu vieškeliu ir užsiropščia į dar statesnius kalnus. Aukštis - du tūkstančiai kilometrų.
Kelias vietomis beveik užverstas šviežiom nuošliaužom, didesni akmenys, turbūt nuriedėję nuo kalnų, pažymėti vėliavėlėm. Kelias išdaužytas pusmetrinėmis duobėmis. Jau temsta ir benzino liko ketvirtis bako, o kalnai grėsmingai spaudžia.
Dešinėje skardis vis grėsmingiau alsuoja savo bedugne burna. Trisdešimt kilometrų nujudam per dvi valandas. Mašinos burgzdamos ropščiasi per akmenis, daužosi dugnais į žvyrą, o kelias priekyje tiesiog sujungtas keliomis betoninėmis sijomis vietoj tilto. Teris jau nieko nešneka, tik krūpčioja, kai pernelyg priartėjam prie bedugnės.
Andrėjus susikaupęs veda mus pirmyn, dėstydamas specialiojo rusų kalbos žodyno platybes. Ir jau beveik dusdami, tuščiais bakais privažiuojam tamsų ir užmirštą Zhaojue miesteliūkštį kur susiurbiam beveik visas degalų atsargas ir apsistojam šlykščiam viešbutyje.
Prasidėjo lietus ir viešbutis varva per visur. Jau vienuolika valandų vakaro. Įveikėm per dieną šimtą aštuoniasdešimt kilometrų. Kažkokiu būdu motociklininkai aplenkė mus šimtu kilometrų. Bet jau nebeturime jėgų pas juos važiuoti.
Viliaus gimtadienį atšvęsim vėliau. O Terio stebuklinės galios mums jau nebekelia tiek pasitikėjimo kiek anksčiau. Krentam miegoti ir ryt turėsime keltis anksčiau, kad pasivytume mūsų motociklininkus. Šiandien kalnai mums parodė savo galybės pirštus.“
