Tikrojo savo vardo pašnekovas nenorėjo minėti dėl savaime suprantamų priežasčių – kai kurios pasakojimo detalės ne tik supykdytų darbdavius, bet ir šokiruotų artimuosius.
24 valandos nepertraukiamo vairavimo, erdvės kabinoje dalybos su nedraugišku porininku ir namų ilgesys praleidus dvi paras eilėje prie pasienio – tik dalis alinančio darbo užkulisių.
Netikra privilegija
Kadangi vyras vežioja vien tik greitai gendančius produktus ir vairuoja vilkiką su puspriekabe-šaldytuvu, jam netenka stovėti kilometrinių eilių, besidriekiančių Lietuvos pusėje. Tačiau grįžtant atgal į Lietuvą be krovinio jokios lengvatos nebepriklauso ir jis atsiremia į ilgiausias eiles prie Baltarusijos pasienio.
„Į Maskvą ir atgal galima sulakstyti per dvi paras. Sieną praėjai, tada į muitinę, patikrinimas, iškrovimas ir atgal. Šaldytuvas atgal važiuojant būna tuščias, bet paprastai sukandęs dantis lekiu pro stovinčius ir tikiuosi, kad niekas neužblokuos“, - prisipažino pašnekovas.
„Bet visko pasitaiko – yra buvę, kad užblokuoja kitas vilkikas ir nuveja į kelkraštį, o keiksmų prisiklausau nuolat. Žadėjo ir mano šaldytuve mane užšaldyti.“
Poilsio kaina
Aplenkusio eilę gudruolio kiti vairuotojai paprastai nenori įleisti, bet Andrius patikino, kad tokioje situacijoje geriausias argumentas – 10 eurų banknotas. Bet jis iš karto pasiteisino, kodėl apgauna kitus savo profesijos atstovus.
„Toks grafikas, kad jei stovėsiu eilę, visai nepabūsiu namuose. Dvi paras turi būti be miego, jeigu nori išeiginių“, - sakė jis. Pasak pašnekovo, labiausiai kankina ne daugybė valandų vairavimo, bet laukimas.
Laikinai uždarius vieną iš keturių Lietuvos ir Baltarusijos pasienio postų, Raigardo punktą, likusiuose trijuose nusidriekė milžiniškos eilės. Pasak Andriaus, kokios eilės laukia Lietuvos pusėje, tokios pat ar net dar ilgesnės yra ir Baltarusijoje.
„Stovi apie 600 vilkikų – tai dvi paros. Ne visada pavyksta aplenkti eilę, aš irgi laukiu su visais. Visi būna pikti, pavargę, visi nori namo. Ir taip apmaudu, nes stovi prie Medininkų, namai čia pat, bet negali jų pasiekti“, - nutęsė vyras.
Pramiegi – pats kaltas
Be to, ir laukdami vairuotojai negali atsipalaiduoti, nes eilė judanti ir kiekvienas kovoja už save. Jei kuris vairuotojas užmiega, kiti iš karto jį apvažiuoja.
Paprastai vairuotojai keliese susitaria miegoti pakaitomis ir pažadinti kolegas, kai reiks patraukti automobilį, arba nusiperka daviklį, kuris sucypia, kai priešais esantis vilkikas pajuda. Tačiau jei nuovargis įveikia ir budintį vairuotoją, kiti bemat aplenkia snaudžiančius.
Užsiminus apie darbo ir poilsio režimą, Andrius nusijuokė – Rusijoje ir Baltarusijoje tokie dalykai neegzistuoja. Oficialią darbo kortelę jis naudoja tik kelionėms į Vakarų valstybes.
Rytų subtilybės
Nors per Rusiją važiuoti sunkiau, pašnekovas užtikrino, kad maršrutas į Rytus jam įdomesnis, ypač jei tenka riedėti į didžiosios kaimynės gilumą. „Rusijoje kur nori, ten sustoji, gražias apylinkes apžiūri, o Vakaruose vien autostradomis spaudi ir nieko nepamatai“, - aiškino jis.
Tačiau Rusijos giluma turi ir savų subtilybių. „Kai važiuoji į Novosibirską ar Čeliabinską, stabdo banditai. Jie tiesiog per raciją pasako, kad turi sustoti ir susimokėti. Gali ir nemokėti, jie neplešia, bet pasako, kad jeigu kas užpuls – niekas nepadės.
O jei susimoki, tada garantuoja, kad niekas nepuls. Jei banditai rimti, pasako, kad reikia kalėjimo brolius išlaikyti. Paprastai susimoku, o ką daryti“, - pasakojo Andrius.
Už ramybę reikia susimokėti
Šis „kelių mokestis“ nėra didelis – apie 500-1000 rublių (40-80 litų). Pašnekovas atsiduso, kad gerokai brangiau kainuoja pereiti valstybinių institucijų patikrinimus. „Nebūna taip, kad paduotum tik dokumentus. Duodi popierius ir pirštu prispaudi pinigų.
Paprastai tai 1000 rublių, kartais 2-3 tūkst., o tolimesniuose rajonuose užtenka ir 200 rublių. Baltarusijoje tas pats, ten patikrinimas „kainuoja“ 200-500 rublių, o jei mažai duodi – pasako, nesikuklina“, - dėstė vairuotojas.
Tačiau jam yra tekę susidurti ir su užpuolikais. Vienintelė paguoda tokia, kad jie plėšimams nenaudoja stiprių ir greitų automobilių. Kartą Andrius nuvažiavo 400 kilometrų per taigą nesutikęs nė gyvos dvasios ir staiga jam skersai kelio iššoko užpuolikai su „Žiguliais“ ir užtvėrė pravažiavimą.
Svarbiausia - nesustoti
Vyras jau buvo įsiminęs svarbiausią pamoką – kad ir kas bebūtų, negalima stoti, nes tada atims viską. Jis išjungė savisaugos instinkto balsą ir nėrė pro „Žigulius“, vilkiko kampu trenkdamasis į seną rusišką mašiną. „Žiguliai“ apsisuko ir nulėkė į šalikelę, o apynaujis Andriaus vilkikas atsipirko nedideliais įbrėžimais.
Po tokių nuotykių vyras svarstė, ar nevertėtų į reisus pasiimti pistoleto, bet nusprendė, kad dėl to tik gali būti papildomų problemų pasienio punktuose bei muitinės tarnybose, taigi net į tolimiausias keliones jis leidžiasi beginklis. „Urale yra parduotuvių, kuriose gali nusipirkti kokį tik nori ginklą, bet Lietuvoje jo nepriregistruotum“, - paaiškino Andrius.
4 kv. metrų erdvė pakankama, kol nereikia jos dalintis
Atvirai apie savo darbą pasakojęs pašnekovas neslėpė, kad reisai į Rytus ir į Vakarus skiriasi kaip diena nuo nakties.
Bet ir kelionės į Europos Sąjungos šalis kitų valstybių piliečiams neatrodo labai vakarietiškos. „Automobilio kabinoje ir miegam, ir valgom, ir dirbam. Svarbu, kad būtų kur stovėti“, - tvirtino vairuotojas ir pridūrė, kad būna kelionių, kai keletą dienų tenka praleisti šalikelėje prie sandėlio vartų.
Labiausiai vyrui įsiminė viena kelionė į Ispaniją. Atvykęs kiek anksčiau, nei planuota, jis sužinojo, kad prekės vėluoja ir sunkvežimį pakraus tik po trijų dienų, bet į teritoriją vairuotojo neįleido. Atviros stovėjimo aikštelės netoliese taip pat nebuvo, taigi Andrius pastatė vilkiką tiesiog gatvėje, o kartą nuėjęs į sandėlio administracijos tualetą, kitą kartą jį rado užrakintą.
Taip jis tris dienas praleido ankštoje kabinoje beprasmiškai stumdamas laiką. Tačiau Andrius užtikrino, kad vienam gyventi kabinoje visai patogu. Blogiau, kai ją tenka dalintis su nemėgstamu porininku.
„Į Vakarus dažniausiai važiuojam dviese, vienas netilptų į darbo valandų režimą. Dviese būna visko. Paskutinį kartą važiavau su senoliu, kuris tik neseniai vilkiką vairuoti pradėjo. Miegant tai vienam šalta, tai kitam karšta, vis jam kas nors negerai, apie ką pakalbėti irgi nebuvo“, - pasakojo jis.
Beveik kaip atostogos
Bet nepaisant visų sunkumų, Andrius patikino, kad jam vairuotojo darbas patinka. Pasak jo, paprastai poilsio aikštelės būna gana patogios, su valgyklomis ir dušais, o kartais jos net primena atostogas.
„Nuvažiavus į Olandiją gėlių, visi pardavėjai jas atveždavo į vieną vietą, ten pat suvažiuodavo ir daug vilkikų. Aikštė – kaip miestelis, yra ir dušų, ir parduotuvių, čia pat – ežeras, už 4 kilometrų jūra. Jei laukti krovinio reikdavo tris dienas, gerai pasilinksmindavome“, - prisiminė vyras.
Taip pat Andrių tenkina vairuotojo uždarbis. Tiesa, jis svyruoja priklausomai nuo reisų kiekio ir sunaudotų degalų kiekio (viršijus numatytą normą, tenka pildyti baką iš savo kišenės), bet geriausiais mėnesiais gali siekti ir 6-7 tūkst. litų.
Be to, dirbant prie vairo tenka pamatyti nemažai pasaulio, nuo tobulai tvarkingų Vokietijos miestelių iki atšiaurių Uralo sniegynų. „Čia tikrai nėra jokio nuobodulio“, - užtikrino pašnekovas.
