Visiškai iš miesto ištrūkti jiems nepavyko – vieną miestą kelyje sekė kitas miestas, gyvenvietė ar kaimas, tačiau dienos pabaigoje keliautojai pagaliau pamatė kai ką, kas jiems atėmė žadą. Kaip lietuviams sekėsi važiuoti pirmyn, portalui lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys:
„Teris iš pat ryto primena – per Cheng Du miestą teka Jin Jiang upė. Atsisveikinam su mūsų draugais viešbučio durininkais ir sukam pro kitų mūsų draugų krautuvėles.
Vingiuojam Cheng Du miesto gyslomis. Sekmadienis. Automobilių mažai. Net ir motorolerių bei dviračių nedaug. Sankryžoje privažiuoja Vilius ir sako, kad reikia sustoti degalų. Teris įninka į savo stebuklingąjį telefoną ir sako, kad pakeliui yra „Shell“ degalinė.
Koks mums skirtumas. Stojam toje „Shell“. Tik čia nėra dyzelino. Motociklininkai prisipildo bakus, o visureigiams dar užteks degalų porai šimtų kilometrų, todėl papildysime vėliau. Išsukam į greitkelį. Ir prie pirmųjų mokėjimo vartų mus stabdo policija su sirenom.
Subėga koks dešimt policininkų, vienas net griebia už vairo Viliui. Negalima Kinijoje motociklams važiuoti greitkeliu.
„Įsivaizduokit kas būtų, jei visiems šitiems siaubingiems Kinijos motociklams būtų galima važiuoti greitkeliu? O jei vieniems bus galima važiuoti, kitiems – ne, tuomet kils nepasitenkinimas. Valdžia nepasitenkinimų nenori. Kinijoje motociklams greitkeliu važiuoti negalima“, – aiškina Teris.
Du policijos automobiliai veda mūsų koloną nuo greitkelio į paprastą vieškelį. Paskui dar ilgai policininkai važiuoja iš paskos. Sergi mus, kad nepasuktume atgal. Ir mes važiuojam iš didžiulio Cheng Du miesto mažais, siaurais, dulkėtais ir pilnais mopedų keliais, keleliais ir keliukais.
Kažkokio bevardžio bažnytkaimio sankryžoje susidūrė iškart trys bepročiai sunkvežimiai. Spūstis. Bet vis vien į kiekvieną laisvą plotelį spraudžiasi kaimiečiai su triračiais, mopedais, karučiais ir viskuo kas blerbia ir dūmija.
Užtrunkam gal pusvalandį, kol kartu su aplinkiniais prasibraunam pro sunkvežimius suplotom nosim bei šonais ir nuvingiuojam šunkeliu pro paišinas parduotuvėles ir įvairaus plauko dirbtuvėles.
Praplaukiam lyg gulbės Pengshano miesto alėjomis. Beveik be jokio tarpo ar pauzės patenkame į Meishano miestą. Maždaug Vilniaus dydžio miestai keičia vienas kitą be jokios aiškios ribos.
Cheng Du vis dar kvėpuoja mums į nugaras. Bet vis tik tolstame nuo miesto-slibino. Prasideda apelsinų giraitės, tada seka gamyklos. Paskui – mažesnės gamyklos, dirbtuvės, parduotuvės, valgyklėlės ir galiausiai viską praryja kalvomis nuvingiuojančios, sklendžiančios eukaliptų girios.
Vis įsiterpia nedidukai kaimeliai, apsupti cukranendrių laukų. Vėl eukaliptai ir vėl cukranendrių kaimeliai. Jie galiausiai sulimpa į didesni miestelį, pavadinimu Ventiane, su didele keramikos gamykla viduryje ir mažom plytelių ir vazų parduotuvėlėm aplink.
Slenkam centrine gatve tarp pypsėjimų ir savižudiškų motorolerių vairuotojų triukų. Tiesiai prieš mus du mopedai trenkiasi vienas į kitą – žmonės ir motoroleriai išdrimba aplink ant žemės. Žmonės greit pašoka, nusipurto dulkes, patrina sumuštas rankas ir kojas, kažką parėkia vieni kitiem, pasikelia motorolerius ir nubirbia kas sau.
Lekiam toliau ir sustojam Dongfingo miestelyje užkąsti. Meniu be paveikslėlių, todėl šefas veda mus į apmusijusią virtuvę ir rodo iš ko jis galėtų kažką paruošti. Sakau jums, jei panašios kavinės pradėtų veikti Vilniuje, per dvi valandas būtų uždarytos higienos priežiūros tarnybos sprendimu. Bet čia radom ir baisesnių vietų.
Suvalgom kažkokį marmalą ir sukam į Leshano miestą, garsų gigantiška senovine Budos skulptūra. Ugnies raudonumo uolos supa miestą. Čia susitinkam su mus pralenkusiais motociklininkais. Jie jau viską išžvalgė ir veda mus tiesiai prie apžvalgos laivelių.
Susimokam po septyniasdešimt juanių ir bėgam į viršutinį denį. Aišku, iš čia viskas geriau matosi, todėl susispaudžiam ir mes, ir būrys kinų. Šioje vietoje suteka trys upės ir patrigubėjusi Jin Jiang upė sūkuriuodama ir šiaušdamasi lekia tolyn pro kalnų keterą.
Tos keteros gale vietinio vienuolyno vienuoliai prieš tris šimtus metų tiesiog iš kalno uolos išskobė milžinišką sėdinčio Budos skulptūrą. Ji matosi tik iš upės, todėl laivelis pūkščia prieš srovę.
Priplaukiam visai prie Budos kojų ir žiūrime jam į akis užvertę galvas. Septyniasdešimt vienas metras iki Budos galvos. Tai didžiausia Budos statula Kinijoje. Vaizdas užburiantis.
Kažkas tampo mus už rankovių. Neatitokę nuo statulos burtų suprantam, kad laivo merginos nori pinigų už tai, kad fotografuojam Budą. Bet mes rodom, kad nieko nesuprantam, ir jos praranda viltį. Jau laikas būtų užkąsti ir vis dalindamiesi vaizdais ruošiamės keliauti į viešbutį, bet Balys negali užvesti motociklo.
Bendrom jėgom Balio „Honda“ išnarstoma, kažkoks kaprizingas laidas užveržiamas. „Honda“ suburzgia ir pro ramius Leshano miestelio parkelius riedam kol neprivažiuojam viešbučio keistu pavadinimu „Teddy Bear“ (angl. pliušinis meškiukas).
Iš lentelių suklijuotas viešbutis jaukus ir tvarkingas, tik mūsų numerio langas tiesiai į virtuvę, todėl garsų, kvapų ir vaizdų pilnas kambarys. Buda – tikras šios dienos įspūdis, o „Teddy Bear“ ramybė apgaulinga, nes ryt važiuosime per kalnus ir pagal planą reikės nulėkti keturis šimtus kilometrų.
„Bus sunki diena“, - sako Teris. Jau vakaras, gurkšnojam kinišką alų, o pro fanerines viešbutėlio sienas vis garsėja knarkimas. Keliaujame ir mes į savo guolius. Visokių lopšinių esame prisiklausę.“
