30-ąją žygio dalį keliautojai riedėjo per žemės drebėjimų nuniokotą regioną, kuris labai sparčiai atsigauna. Ką lietuviai matė per šią kelionės dieną, portalui lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys:
„Wenchuanas – naujas miestas abipus sraunios upės. Gražios krantinės glėbyje – jaukūs parkeliai su baseinėliais ir išmoningai suraitytais suoliukais. Daug kavinukių ir gražios mažulytės parduotuvėlės.
Kur didesnė aikštė – groja muzika ir pilna aikštė šokančių žmonių. Miestas gražus, jaukus ir tvarkingas. Statūs, aukšti, uolėti kalnai tarsi prasiskyrė ir padarė vietos Wenchuano miestui įsisprausti tarp ankštos uolų kompanijos.
Prieš penkerius metus miestas buvo smarkiai apgriautas per žemės drebėjimą. Aštuonių balų žemės drebėjimas smogė visam regionui. Wenchuanas nekentėjo palyginus nedaug, bet buvo sugriautų namų, žuvo žmonių.
Valdžia skyrė daug lėšų atstatymo darbams, bet gražios gatvės ir nauji Wenchuano kvartalai mena didelę tragediją. Išsukant iš miesto mus palydi milžiniška senųjų laikų Kinijos herojaus Da Yu skulptūra.
„Jis paruošė projektus kaip suvaldyti kalnų upes, o jų vandenį panaudoti žemdirbystei. Jį gerbia visi Kinijos žmonės. Jis buvo kilęs iš šių kraštų“, – pasakoja Teris ir mes, radę tarpą tarp kalnų, neriam tolyn.
Pralekiam kelis tunelius. Kelias tuščias. Tunelyje pralenkiam motociklininkus. Kitam tunelyje motociklininkai pralenkia mus – puikus vaizdas. Visai geros nuotaikos pasiekiam to stipraus žemės drebėjimo, kuris pažeidė ir Wenchuano miestą, epicentrą.
Platus kelias čia buvo tiesiog nuneštas galingos akmenų lavinos, tiltai ir tuneliai deformuoti ir sugriauti. Penkerius metus kinai tvarko ir taiso žemės drebėjimo pažeidimus, bet dar toli gražu ne viskas sutvarkyta. Veikia tik viena kelio juosta.
Iki Cheng Du miesto – keturiasdešimt kilometrų, o tai vienintelis kelias, jungiantis Wenchuano ir Cheng Du miestus. Policija iki pietų leidžia važiuoti viena kryptimi, o nuo pirmos - Cheng Du kryptimi. Mes pasiekiame iki horizonto išsiraičiusio kamščio galą apie pusę pirmos.
„Reikia palaukti, - sako Teris. - Pirmą valandą viskas pajudės.“ Mūsų motociklininkai kiek pastovi, pasižvalgo. „Mes lekiam pirmyn,“ – sako Vilius ir Balys. „Susitinkam prie „McDonaldo“ prie įvažiavimo į Cheng Du“, – tariasi Teris. Vilius sako, kad suprato, ir motociklininkai nulaviruoja tarp stovinčių automobilių ir sunkvežimių pirmyn.
O mes liekam stovėti įsirėmę į mašinų gyvatės uodegą. Kelias pildosi, vis privažiuoja nauji automobiliai ir mes jau tampame spūsties gyvatės dalimi. Už mūsų taip pat jau kilometrinė eilė.
Išjungiam variklius ir išlipam pamankštint kojų. Tuoj pat mus apipuola grūsties prekeiviai. Stovinčioms mašinoms jie barbena į langus, kiša savo gėrybes, rėkauja ir stumdosi. Kinų verslumas pasireiškia kiekvienam žingsnyje – čia tik primityvus pavyzdys.
Kol stovime spūstyje, mums bruka obuolius, pieną, varškę, jogurtą, net alų ir degtinę. Nieko mums nereikia. Mums jau nusibodo čia stovėti. „Tuoj pajudės“, – sako Teris.
Ir išties – pirmą valandą lyg kokių kalnų burtažodžių atgaivinta kalnų spūsties gyvatė pradeda raitytis pirmyn. Šokam į mašinas, prekeiviai sprunka nuo kelio. Suriaumoja, sudūmija šimtai variklių ir kartu su visais judam. Lėtai, bet judam.
Laukimo iš proto išvesti didelių sunkvežimių vairuotojai lekia per žemės drebėjimo išmuštas kelio žaizdas, lenkia beatodairiškai. Blokuoja kelią, grasina sutraiškyti mažesnius automobilius. Vyksta tiesiog išlikimo kova kiekviename sužeisto kelio metre.
Mūsų vairuotojai jau užgrūdinti vairavimo Kinijos keliais, todėl jie pilnaverčiai įsijungia į kelių kovas urzgindami variklius ir pypsėdami ne prasčiau nei kinai. Andrėjus net išraudęs deda į šuns dienas kinus vairuotojus, lendančius iš visų pusių.
Taip kovodami lėtai judam. „Čia buvo to baisaus žemės drebėjimo epicentras – pažiūrėkit aplink“, – sako Teris. Ir mes matom tiesiog nuneštus greta ėjusio kelio ruožus. Matom pusiau užverstus, tarsi sutraiškytus tunelius. Matom tiltus, tarsi sudraskytus į gabalus ir nusviestus į upę apačioj.
Matom ir sugriautus kaimelius šalia kelio ir grėsmingai šešėliuojančių kalnų keterų. Galima tik įsivaizduoti kokia galinga stichija čia siautė. Taip stumdydamiesi su pakvaišusiais sunkvežimių vairuotojais neriam į milžiniškus tunelius – vienas po kito keturių, penkių, šešių kilometrų ilgio tuneliai pilni dulkių ir gaudesio.
Tunelis perveria kalną ir kelią perima tiltai – milžinai. Turbūt šimto ar daugiau metrų aukščio tiltas, pavadinimu Xibgvaxigzi, paskui tiltas Miaozping perneša mus tiesiog ant Ziping Pu ežero.
Tai viena didžiausių pasaulyje hidroelektrinių ir jos suformuotas to paties pavadinimo ežeras. Matom tolumoj hidroelektrinės užtvanką, besitęsiančią nežinia kiek. Ziping Pu. Pralekiam ežerą, dar šmurkštelėjam į kažkokį tunelį ir greitkeliu artėjam prie Cheng Du megapolio.
Čia gyvena septyni milijonai žmonių. Aplink dideli namai, „Apple“, „Samsung“ gamyklos, besitęsiančios bent kelis kilometrus. „Beveik visi „iPhone“ pasaulyje gaminami čia, Cheng Du“ – sako Teris. Ir neslepia pasididžiavimo.
Jau lyg ir miestas aplink. Bet Teris sako, kad tai tik priemiesčiai, o iki viešbučio dar valanda kelio. Šimtą kilometrų nuo Wenchuano iki Cheng Du per griūtis ir tunelius įveikėm per tris su puse valandos. Ir toliau kapanojamės megapolio žarnose.
Pasiekiam „McDonalds“ – čia jau mūsų laukia motociklininkai. Kad matytumėt, kaip visi bet kaip numetę mašinas puolė į „McDonald's“. Po visokių vietinių jovalų visi buvo išsiilgę pažįstamų skonių.
Užkandame, pasiilsime. Automobilių vairuotojai ir motociklininkai aiškinasi vairavimo subtilumus, o mūsų draugai šveicarai atsiliko ir iš Terio pašnekesių, kuriuos pavyko nuklausyti, atrodo, sugedo šveicarų motociklas.
Bet informacija neeskaluojama ir mes važiuojam link viešbučio miesto centre. Matyt su šveicarais nieko blogo neatsitiko. Dar nugirstu, kad šveicarus greitkelyje sustabdė policija. Teris tiesiog rėkia į telefoną. Ir išvaduoja šveicarus.
Surandame viešbutį. Valanda poilsio. Paskui Terio vedini lekiam į kiniško folkloro teatrą. Pakeliui išbandom ir Cheng Du metro. Pirmą kartą matau, kad einant į metro skenuojamas bagažas – visi rankinukai, piniginės ir krepšiai leidžiami per skenerį kaip aerouoste.
Metro gražus, erdvus, šviesus ir modernus. Traukiniai atitverti stikline siena, kurioje durys atsidaro sinchroniškai kaip ir traukinio vagono.
Opera pavergia savo archajiškumu – matome, kaip grimuojasi aktoriai, vėliau iš atviro grimo kambario jie tiesiog lipa į sceną. Dainos ir šokiai dvelkia grėsme ir kažkokia paslaptimi. Įspūdinga. Nors ir kirba įtarimas, kad tai nėra aukščiausias lygis, bet įspūdžiai pripildė mūsų galvas.
Suskaičiuojam, kad šiandien mėnuo, kaip pradėjome savo kelionę. Ta proga pirksim tortą ir atšvęsim reikšmingą sukaktį. Matyt mūsų sapnai įgaus naujų spalvų. Mes dar dvi dienas būsime Cheng Du. Šveicarai pagaliau atvažiavo iki mūsų. Jiems problemos su sankaba. Taigi jų laukia remonto epopėja. O mūsų laukia megapolio Cheng Du glėbys.“
