25 kelionės dieną jiems teko taisyti sugedusį vieną iš dviejų turimų visureigių ir dar šios dienos apžvalgoje portalui lrytas.lt kelionės įspūdžius pasakojantis Saulius Paukštys skyrė daugiau dėmesio maistui:
„Taigi, neveikia Valiaus „tojotos“ starteris. Dar liko keliauti daugiau nei penki tūkstančiai kilometrų, todėl starterį sutaisyti reikia. „Nes gi nenuvažiuosi niekur be starterio“, – sako Františekas. Susinešėm daiktus ir susitarėm taip – motociklininkai lekia prie Qingnai ežero, kuris žiburiuoja horizonte, o mes taisom „tojotą“. Susitinkam Xining mieste už maždaug dviejų šimtų kilometrų.
Balys dar apsuka ratą viešbučio aikštelėje, pasilabinam su sargybiniu, iš kurio su Baliu vakar vakare vos nenusipirkom avikailio kailinių, ir motociklininkai išūžia. Mes liekam. Gangca - nedidelis miestelis.
Terio vedami atrandam automobilių dirbtuves. Jos tarp tvorų virinimo ir karučių dažymo dirbtuvių miesto pakrašty. Tepaluotas meistras tik pamato „tojotą“ ir moja rankom. „Tokių mašinų neremontuoju“, – sako jis. Bet akumuliatorių pakrauti gali.
Gerą valandą tyrinėjam tvorų gaminimo technologiją, o tada keliaujam į miestą, pavadinimu Xining. Jis Gan Ju provincijos sostinė, ten gyvena trys milijonai žmonių ir ten tikrai mūsų „tojotą“ sutaisys.
Aštunta ryto – du laipsniai šilumos. Lekiam plentu vis žiūrėdami ar neatsilieka Valius. Kalnai iš abiejų pusių mus spaudžia, tarsi norėdami pasiimti į delną. Saulė kyla, kyla ir kalnai. Per porą valandų oras sušilo iki vienuolikos laipsnių.
Kalnai nuolaidesni ir pievas jau pakeitė miškai. Čia taip pat ruduo, rudeninės spalvos nugeltonijo, nuraudonino medžius ir krūmus visokiais raštais. Taip ir privažiuojam Xining miestą, visokių paletės atspalvių atspindžių apakinti.
Miestas lyg ir lygumoj, bet Valiaus prietaisai rodo dviejų tūkstančių penkių šimtų metrų aukštį. Stebuklinga Terio navigacija veda mus Xining didmiesčio gatvėm ir viadukais į remonto dirbtuves. „Tiš, tiš“, – sako Teris Andrėjui ir lyg burtininkas mojuoja savo telefonu.
Pravažiuojam kareivines vidury miesto ir Teris rodo, kad čia jau reikia stoti. Baigiasi tvora – prasideda automobilių dirbtuvės. Įridenam „tojotą“ į kiemą ir Teris aiškina susispietusiems mechanikams kas gi atsitiko, o Teriui problemą bando išaiškinti Rytis, padedamas Valiaus ir Františeko.
Galiausiai kinai meistrai, didumo Valiui iki pažasties, apspinta mašiną ir vienas kitam kažką rėkdami kiša rankas į motorą. Gal kokie penki ar šeši. „Lyg skėriai apipuolė“, – sako Valius ir jam, atrodo, neramu.
Bet mažieji kinų mechanikai stebuklingu būdu tiesiog kieme stovinčiai „tojotai“ atsuka ir ištraukia generatorių. Dirbtuvių kambary išrenka jį. Tada vienas vaikinas mėlynu kombinezonu griebia kažkokią detalę, sustabdo taksi ir kažkur išlekia. „Perdegė diodai“, – verčia Teris mechanikų šnekas. - Tuoj draugas atveš naują detalę.“
Ir tikrai, už pusvalandžio grįžta vyrukas su detalėm, generatorius mikliai sudėliojamas ir įstatomas į vietą. Variklis birbtelėja ir užsiveda. O Valius gauna dovanų sugedusią generatoriaus dalį. Remontas – du šimtai dolerių, bet Valius nusidera iki šimto penkiasdešimt.
Valius padovanoja garažo vadui trispalvę vėliavėlę ir visi linksmai nusifotografuojam. Tuo tarpu Teris randa viešbutį čia pat, kvartalo gale. Įsikuriam ir laukiam motociklininkų.
Kad neuždustume nuo gausybės rūkančių kinų dūmų viešbučio foje, išeiname pasivaikščioti. Kinai rūko daug ir visur. Kitoj pusėj gatvės – turgus. Vaisiai, daržovės, nesuprantami daiktai, nežinomi augalai ir valgiai.
Eksperimentuoti nenorime. Taip eksperimentuodama Gabija buvo porai dienų iškritusi. Apsinuodijo kažkokiu maistu. Šiandien Gabijai jau geriau. Todėl turguje iš visokį gėrį siūlančių prekeivių perkam pažįstamus dalykus – agurkų, pomidorų, nusiperkam keptą antį ir paplotėlių su svogūnais bei kiaušiniu.
„Valgysim namie“, – sako Valius ir Laima. „Nes tas kiniškas chaosas jau skersai gerklės“, – atitaria Andrėjus. Ir tikrai, griuvo dar vienas mūsų šventas įsivaizdavimas apie Kiniją, kaip apie skanaus ir įdomaus maisto šalį.
Mes jau savaitę čia keliaujame. Buvome ir nebloguose restoranuose, ir dulkinose valgyklėlėse. Visur turėdavom nuotykių. Jei kas keliausite Kinijoje, žinokite, kad komunikacijos problemas kinai panaudos savo naudai. Bet kokiu atveju negausite visko ko pageidavote.
Meniu čia tik hieroglifais, gerai, kad kartais yra patiekalų fotografijos, bet jos dažniausiai prastos ir neaiškios. O padavėjai kalba tik kiniškai. Net jei bedi pirštu į paveikslėlį, dažniausiai gauni tai, kas tuo metu yra virtuvėje. Ir dažniausiai visai ne taip, kaip meniu paveikslėlyje atrodantį patiekalą.
Labai dažnai kinai atneša daugiau patiekalų nei užsakyta. O vieną kartą mums net sukeitė meniu, kuriame kainos skyrėsi nuo tų kurias mes matėm, kai užsakinėjom vakarienę. Todėl visada reikia nuodugniai tikrinti sąskaitas.
Pagauti apgaudinėjant, kinai greit su pretenzijom sutinka ir priskaičiuotus valgius iš sąskaitos išbraukia. Bet tada kyla erzelis ir kartais kantrybė trūksta ginčytis dėl kelių litų. Bet tai servisas, taip sakant.
Gal manot kad čia gerai gamina? Aišku, aš nesu ekspertas, pasikliaunu savo jutimais, bet jutimai man sako – daržovės nešviežios, mėsa kremzlėta, gal net kartais ir nešviežia, o padažas aštrus ir visus valgius paverčiantis deginančiu beskoniu jovalu.
Na, gal išimtis patiekalai, kurių paversti į jovalą neišeina technologiškai, pavyzdžiui kepta antis, virta žuvis ir panašiai. Apie estetiką čia nereikia net kalbėti. Net Baliui trūko kantrybė - per pusryčius nuėjo į virtuvę, išsireikalavo dešimt kiaušinių ir iškepė visiems kiaušinienę pusryčiams.
Virtuvės virėjas stovėjo išsižiojęs. O štai Gabija ir neatlaikė vietinės virtuvės ypatumų. Bet Gabijai jau geriau ir mes nešamės maistą iš turgaus, surengsim namų vakarienę.
Pakeliui Valius fotografuojasi su kukurūzus kepančia moterėle, o vėliau su domino žaidžiančia kompanija čia pat tarp svogūnų ir bulvių kalnų.
Į viešbutį jau atvažiavo ir nuvargę motociklininkai, pasakoja ežero įspūdžius. Jie taip pat turėjo nuotykių - privažiavę prie ežero buvo užpulti kinų, reikalaujančių susimokėti už vaizdą. Tik Balio tvirtumo dėka pavyko išvengti grumtynių. Viskas baigėsi laimingai.
Visa mūsų kelionė klojasi laimingai. Todėl tiesiog sugniaužiam kumščius ir einam valgyti mūsų anties. Ryt vingiuosime toliau kalnų tarpekliais ir serpantinais. Akys gaudo kiekvieną kalnų keterų ir uolų blyksnį, o vis atsidusdamas, nes tokiame aukštyje trūksta oro, pasakau sau – kaip gražu.“
