Pakeliui juos stebino ir daugiau vaizdų, įspūdinga Kinijos gamta ir puikiai išsivystę miestai. Kaip keliautojams sekėsi apžiūrėti vieną iš naujųjų pasaulio stebuklų, portalui lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys:
„Tęsiam stabtelėjusią kelionę link Didžiosios kinų sienos. Tia Yu Goano miestas yra maždaug už aštuoniasdešimt kilometrų ir kylančios saulės kardas ant kelio lydi mus ten. Pradeda supti kalnai.
„Tai Kilicino kalnynas“, – sako Teris. Valiaus mašina rodo 1800 metrų aukštį. „Su vis didėsiančiais kalnais važiuosim visą savaitę“, – sako Teris.
Tia Yu Goano miestas šalia Didžiosios kinų sienos molinės dalies užtvindytas turistų. Siena tiesiog kerta miestą. Arčiau prieiti negalime, viskas užtverta. „Čia padarytas Sienos muziejus, - sako Teris. – Panašiai kaip budistų vienuolyne. Bet pavažiavus už miesto, galima tiesiog privažiuoti prie išlikusių Sienos vartų. Tik kelias blogas.
Išsiveržę iš turistų maišalynės važiuojam kur sako mūsų gidas. Andrėjaus akys tiesiog dega. „Štai siena“, – sušunka Andrėjus ir suka „roverį“ lauko keliu, kartu su Terio nuoroda. Siena kerta lauką, kylantį link kalnų keterų.
Matom ją vingiuojančią tolyn lauku ir vėliau kylančią stačiu kalno šlaitu. Siena iš raudono molio, kokių šešių – septynių metrų aukščio. „Čia originali Sienos dalis. – sako Teris. – Tokia, kokia stovėjo prieš du tūkstančius metų. O toliau – nedidelis, maždaug kilometro tarpas, restauruotas ir paruoštas turistams.
Pro senovinius sienos vartus įvažiuojam į akmenuotą prieškalnės dykynę. Ant kalvos priešais stovi molinis pastatas ar tvirtovė. Ropščiamės per akmenis. Lipam pasižiūrėti, kas ten tokio.
„Tai signalinis postas, – aiškina Teris. – Kai artėdavo priešai, čia uždegdavo laužus ir dūmai skelbdavo pavojų.“ Užsikabarojame – tai tiesiog didelis molio pylimas. Balys iki čia užbirbia motociklu, keldamas dulkes. Šveicaras Amosas taip pat bando užvažiuoti savo BMW, bet pataiko ant smėlio, ima buksuoti ir pasuka atgal.
Stebuklingai gražu. Ypač nuo molio kalno – sienos burtažodis sklinda vidury laukų ir per kalnų keteras.
Nusifotografuojam visaip kaip tik galim, suvalgom melioną ir keldami dulkes lekiam pro sienos vartus.
Aišku aplankom ir turistinę sienos dalį bei laipteliais, takeliais ir molinės sienos viršumi užkopiam į kalno, kuriuo vingiuoja siena, viršūnę. Atsiveria vaizdas į miestą, perkirstą vingiuojančios sienos.
Turistinė siena turi ir sargybinius bokštelius, ant kurių galima užsiropšti ir viską apžvelgti dar iš aukščiau. Siena siaura – koks pusantro metro – kaip tik dviem žmonėms prasilenkti. Turistinės sienos dalies apžiūrėjimas – dvidešimt penki juaniai.
Kai kur siena sumažėja ir vos liečia kalnų keterą – gali tiesiog nužengti ant kalnų akmenyno. Akmens šlaite, šalia sienos, išskobti keli urvai. Šalia jų ant žemės iš akmenukų išdėliotas ženklas WC.
Užlipusi į kalno viršūnę, kur spinduliuoja dar vienas sargybos bokštas, turistinė siena baigiasi. Tolyn vėl bėga tik molinis sienos pėdsakas.
Kirsdami miestą sukam į greitkelį. Važiuojam į Zhangye miestą - iki jo du šimtai kilometrų. Užkandam pakelės valgykloje. Už dvidešimt penkis juanius gali pasiimti ką tik nori iš eksponuojamų valgių ir mes, prisikrovę pilnus padėklus, kemšam, net ausys linksta. Buvom gerokai praalkę.
Pralekiam posūkį į Kinijos kosmodromą. Jis kažkur smėlynuose. „Jin Quan“ kosmodromas yra už šimto kilometrų“, – sako Teris. „Iš čia startuoja Kinijos raketos ir kyla Kinijos kosmonautai“, – didžiuodamasis priduria Teris.
Saulė tiesiai virš galvos. Dvidešimt septyni laipsniai šilumos. Lekiam plentu. Šalia - Qilicin kalnai, beveik du tūkstančiai metrų virš jūros lygio. Ir kuo toliau važiuojam į Kinijos gilumą, tuo labiau stebimės, kokia Kinija moderni, galinga ir industrializuota šalis.
Nė pėdsako mūsų žinotų stereotipų, vos ne baudžiavos laikų vaizdinių. Važiuojam puikiais greitkeliais, kertam gražius, tvarkingus ir puošnius miestus, kartu su mumis lekia beveik vien nauji ir tvarkingi automobiliai – išimtys atrodo lyg egzotika.
Vaikščiodami gatvėse net ir nuošaliuose rajonuose ar kaimeliuose, kur stabtelėdavom užkąsti, nė ženklo agresijos ar piktumo. Pro šalį slenka fabrikai, gamyklos, dirbami laukai, vėjo jėgainių propelerių miškai. Pastarųjų dešimtmečių progresas čia akivaizdus.
Nusukam provincijos keliu link miesto, pavadinimu Minle. Keliaujam pro kaimelius, miestelius, pro šalį plaukia svogūnų laukai, avių bandos ir šiltnamių siluetai. Monotonišką mūsų keliavimą pagyvina, praskaidrina ir energijos prideda netikėtai sutiktas kinų baikerių būrys.
Pamatėme juos besifotografuojančius šalia kažkokio paminklo šalikelėje. „Stojam“, – sakom vienu balsu su Andrėjum ir privairuojam prie kinų motociklininkų. Iš paskos ir visi mūsiškiai.
Broliuojamės, fotografuojamės ir spaudžiam vieni kitiem rankas. Terio pagalba aiškinam broliams kinams baikeriams kur Lietuva ir kur mes keliaujam, Vilius iškaulija kinų baikerių klubo vėliavą, o Rytis apdalina naujuosius mūsų brolius trispalvėmis vėliavėlėmis ir suvenyrais.
Laikas keliauti. Vyrai moja mums. Mes keliaujam toliau tarp svogūnų laukų ir derlių gabenančių burzgiančių mašinų. Minle miestas panašus į kitus provincijos miestelius – centrinė gatvė, parkas, keli dekoratyviniai akcentai.
Sustojam pačiam centre – Balys lekia ieškoti viešbučio. O mes tampame parodos eksponatais. Bent šimtas Minle gyventojų susirinko į mus pažiūrėti. Mes fotografuojamės su merginomis, su seniais, su vaikais, su madingai apsirengusiais jaunuoliais ir su kažką pasakojančioms moterėlėmis.
Galiausiai parlekia Balys ir judam į viešbutį čia pat už posūkio. Pasidedam daiktus, dar pasivaikštom, užkandam. Didžiosios Kinų sienos burtai nuneša mus dar toliau į paslaptingas Kinijos platybes.
Ryte laukia sunkus kelias – keturi šimtai kilometrų kalnų keliais. Kalbos tyla – mes tampame Didžiosios sienos kareiviais. Iki ryto.“
