„Renault Captur“ bandymas: miesto mažylis visureigio kailyje

Tik iš karto būtina paminėti, kad „Captur“ tik išvaizda primena visureigį – šis modelis varomas priekiniais ratais ir nėra keturiais ratais varomos jo versijos. Bet tai nesvarbu.

Visureigių realybė

Ne paslaptis, kad maži visureigiai ir taip nėra skirti po miškus važinėtis. Dauguma jų per visą naudojimo laikotarpį nenukelia rato nuo asfalto arba suplūkto žvyro ir dviejų varomų ratų visiškai pakanka.

Tokius automobilius žmonės perka dėl kitų priežasčių – pirmiausia, stiliaus ir praktiškumo. Taip pat svarbu kaina, talpumas, taupumas, papildoma įranga ir daugybė kitų dalykų. A, taip, ir važiavimo kokybė.

Ją „Captur“ galima apibūdinti labai paprastai, vienu žodžiu – normali. Ant tos pačios platformos kaip „Renault Clio“ ir „Nissan Juke“ gaminamas automobilis nėra toks manevringas, kaip mažasis hečbekas, bet nuo „Juke“ važiuoklės darbas beveik nesiskiria.

„Captur“ važiuoklė suderinta labiau komfortiškam nei sportiškam vairavimui, taigi posūkiuose beveik 1,57 m aukščio automobilis šiek tiek svyruoja, bet nedideles gatvių duobes sugeria gana gerai.

Varikliai – tik kasdieniam režimui

Bandytas „Renault Captur“ buvo su galingiausiu iš trijų šiam modeliui siūlomų variklių – 120 AG 1,2 l. benzininiu keturių cilindrų varikliu. Taip pat „Renault“ siūlo 90 AG 0,9 l. trijų cilindrų benzininį motorą ir 90 AG 1,5 l. keturių cilindrų dyzelinį agregatą.

Nors pastarasis turi mažiau galios už bandytą modelį su benzininiu motoru, greičiausiai jo dinamika nebūtų prastesnė, nes „dyzelio“ sukimo momentas aukštesnis ir siekia 220/1750 Nm/aps./min. Benzininis variklis atsilieka nedaug, jo didžiausias sukimo momentas yra 190/2000 Nm/aps./min.

Greičio mėgėjams nė vieno iš šių variklių duomenys neatrodo įspūdingi, bet važinėjimui po miestą galios visai pakanka. Dinamiką šiek tiek apriboja automatinė šešių laipsnių pavarų dėžė su dviguba sankaba.

Pavarų dėžės subtilybės

Ji prisitaiko prie vairavimo stiliaus, taigi pasivažinėjus sportiškiau ji perjungia pavaras gana vėlai netgi sulėtinus, o jei visą laiką važinėjus ramiau prireikia padaryti staigesnį manevrą, pavarų dėžė sureaguoja pavėluotai.

Dėl to kenčia ir degalų suvartojimas. Važinėjant įprastu režimu automobilis vidutiniškai vartojo 7,9 l/100 km, nors pagal gamintojo pažadus „Captur“ turėtų užtekti trečdaliu mažiau.

Tačiau renkantis automobilį su galingiausiu varikliu pasirinkimo nėra – jis komplektuojamas tik su šia automatine pavarų dėže, o kiti du – tik su penkių laipsnių mechanine.

Stiliaus chameleonas

Bet tai, kas tokio tipo modelyje svarbiausia, prancūzai išpildė be priekaištų. Automobilio išvaizdą visada sunku vertinti, nes tai subtilus dalykas, bet „Renault Captur“ atrodo įdomiai ir tuo pačiu ne pernelyg iššaukiančiai.

Priklausomai nuo pasirinktos spalvos jis gali būti ir labai kukliu, rimtu modeliu, ir linksmu, stilingu charakterio atspindžiu. Be to, „Renault“ pasiskolino „Opel Adam“ idėją ir siūlo automobilio stogui pasirinkti kitokią spalvą, nei kėbulo.

Kėbulo spalva gali persikelti ir į saloną – mano bandytas automobilis buvo oranžinis ne tik iš išorės, bet ir viduje. Sėdynių apmušalai su oranžiniais intarpais labai paprastai ir efektyviai pagyvino lakonišką, didelėmis plastmasinėmis plokštumomis padengtą automobilio interjerą.

Viskas vaikams

Įsėdus į vidų neapleido mintis, kad automobilis sukurtas galvojant apie vieną pirkėjų grupę ir neabejotinai skirtas vaikų turinčioms moterims. Pavyzdžiui, vietoje tradicinio žemyn nusilenkiančio pirštinių skyrelio įmontuotas talpus stalčius.

Jei priekyje sėdėtų suaugęs keleivis, toks sprendimas pasirodytų nepatogus, nes atsirėmęs į kelius stalčius pilnai neatsidaro. Bet jei šią sėdynę užimtų vaikas, jis stalčių galėtų lengvai atsidaryti pats ir sutalpinti ten buteliuką vandens, užkandžių, knygelę, saują pieštukų ir mėgstamiausią žaislą.

Nuo spardymų purvinais batukais saugo tai, kad durelių vidinė pusė padengta vien plastmase ir nėra medžiaginių intarpų, o sėdynių užvalkalus galima nusegti ir išplauti. Taip pat jau standartinėje įrangoje yra „Isofix“ vaikiškos kėdutės tvirtinimai ir stumdomos galinės sėdynės.

Prancūziška matematika

Atvirai tariant, prieš pasiimdama „Renault Captur“ bandymui, netikėjau, kad jis man patiks, bet prancūzai pataikė tiesiai į dešimtuką atsisakę tokiems miesto „visureigiams“ nebūtinų savybių ir taip atpiginę automobilį bemaž dešimčia tūkstančių litų, jei įskaičiuotume tai, kad perkant bet kurios komplektacijos modelį gamintojas leidžia nemokamai išsirinkti papildomos įrangos už 4 tūkst. 300 litų.

Geriausia, ką galima pasirinkti už šiuos pinigus – itin lengvai valdomas automobilio kompiuteris su navigacija „Media Nav“ ir galinio vaizdo kamera.

Taigi, net pati paprasčiausia 47 tūkst. litų kainuojanti „Captur“ versija į pirkėjo rankas nepateks visai „plika“, o pagrindinių konkurentų „Opel Mokka“ ir „Nissan Juke“ kainos tik prasideda nuo daugiau nei 53 tūkst. litų.