Pirmuosius įgūdžius įgavęs senose, apleistose aikštelėse 31-erių kaunietis dabar pats organizuoja šonaslydžio varžybas, nusimano apie jų saugumą ir draugų padedamas sau konstruoja jau ketvirtą galingą automobilį.
Tačiau ne visi „statantys skersą“ moka rinkti automobilius. D.Balys patvirtino, kad atsiranda nemažai tokių, kurie sutinka mokėti solidžias sumas už jau paruoštą „bombą“. Daugiausia tokių pirkėjų atvyksta iš Rytų.
„Perka rusai, ukrainiečiai. Tose šalyse nemažai turtingų žmonių. Pamatę varžybas patys užsinori tokio automobilio čia ir dabar, nors neturi jokios patirties“, – pasakojo pašnekovas.
Vienam renginiui – padangos už 5 tūkst. litų
Pats sau šonaslydžio automobilius renkantis vyras neslėpė, kad išlaidos varžyboms matuojamos bent penkiaženklėmis sumomis.
„Gali pradėti sportuoti su automobiliu, kurio vertė – apie 10 tūkst. litų, bet labai greitai suprasi, ko jam trūksta, ir lengvai galėsi sukišti dar 40 tūkst. litų. Tie automobiliai, kuriais važiuojama dėl pirmų vietų, kainuoja nuo 50 tūkst. litų. Po kelerių metų tobulinimo jų vertė neišauga tiek daug, kiek norėtųsi, bet pinigų ir darbo gali būti sudėta už 100 tūkst. litų ir daugiau“, – skaičiavo jis.
Dar apie 30 tūkst. litų per sezoną prireikia degalams, dalyvio mokesčiams, o daugiausia – padangoms. Jų per vieną renginį susvilinama už 1–5 tūkst. litų.
Suskaičiavęs išlaidas D.Balys šyptelėjo, kaip šonaslydis pasikeitė per maždaug dešimtmetį, nuo tada, kai jis su bendraminčiais tik pradėjo bandyti pakartoti svetur matytus triukus.
„Prisirinkdavome senų padangų, įsipildavome 15 litrų benzino ir aikštelėje lavindavome įgūdžius išsidėlioję trasą“, – prisiminė jis.
Pačiam susirinkti automobilį geriau
D.Balys neslepia, kad dažniausiai apdovanojimus varžybose laimi žmonės, patys pasiruošę sau automobilius.
„Kiekvienas žmogus savo automobilį renka pagal save ir tik įvažiavęs į trasą žino, kas negerai padaryta. Tada dar tobulina ir tobulina, kol pasiekia, ko nori“, – pasakojo šonaslydžio meistras.
Net senuose automobiliuose mažai kas lieka seno, išskyrus kėbulą. Šonaslydžio meistras patvirtino, kad tobulinimui ribų nėra. Kaimyninėse šalyse yra komandų, turinčių net 150 tūkst. eurų kainuojančių automobilių.
„Yra daug niuansų – vairas, automobilio inercija, reakcija į vairuotojo judesius, galingumas, staigumas, dinamika, svorio balansas“, – vardijo jis ir užsiminė, kad apie techninę šonaslydžio automobilių pusę būtų galima išsiplėsti be galo.
Ištikimas BMW
Lenktynininkas pats sau buvo pasiruošęs jau tris automobilius, o dabar konstruoja ketvirtą – be abejo, vėl BMW. „Nesu turėjęs kitokio automobilio, nei BMW, – sakė jis. – Dabar ruošiu penktos klasės BMW E60 kėbulu, vadinamąjį „direktoriaus automobilį“. Tikėjausi juo išvažiuoti dar šiais metais, bet turbūt teks palaukti kitų metų. Apsižiojau per didelį kąsnį.“
Jis neslėpė, kad automobilio gamybą buvo pristabdęs pinigų trūkumas. Be rėmėjų pagalbos galingą automobilį pasigaminti išgali retas lenktynininkas, o šonaslydžio varžybų pastaraisiais metais buvo labai mažai. Todėl D.Baliui kilo mintis pačiam pradėti organizuoti renginius.
Varžybas sustabdė nelaimė
Lietuvoje šonaslydžio čempionatai vyksta jau seniai, bet augusį susidomėjimą šiuo sportu sugniuždė prieš ketverius metus Kėdainių aerodrome įvykusi avarija, kai per atrankines varžybas sportininkas įvažiavo į žiūrovų būrį, buvo sužaloti 8 žmonės.
D.Balys užtikrino, kad nuo tada saugumas šonaslydžio renginiuose gerokai patobulėjo. Jau dvejus metus Lietuvos „drifto“ čempionatą prižiūri Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF), yra ir „drifto“ komitetas.
Šonaslydžio renginius Lietuvoje rengia trys organizatorių grupės. Vieni užsiima Lietuvos „drifto“ čempionatu, kiti rengia mūsų šalyje vykstantį Rytų Europos „drifto“ čempionato etapą, o trečioji komanda organizuoja parodomuosius šonaslydžio renginius ir Europos serijos „Drift All Stars“ etapą Lietuvoje. Vienas iš pastarosios komandos narių yra ir D.Balys.
Visko nuspėti neįmanoma
„Šonaslydyje buvo pakilimų ir nuosmukių. Bet šiais metais labai pasijuto renginių kokybės augimas. Europos „Drift All Stars“ čempionatas turėtų parodyti, kad šonaslydis yra ne kažkokių chuliganų pasivažinėjimas, o tikras, vertingas renginys“, – tvirtino jis.
D.Balio manymu, geriausia renginius vertinti pagal žiūrovų kiekį, o saugumas dabar visuose šonaslydžio sportininkų pasirodymuose atidžiai tikrinamas. „Dar prieš renginį sukuriamas saugumo planas, kurį tvirtina LASF. Jeigu kažkas nesaugiai padaryta, renginiui neduodamas leidimas. Prieš keletą metų įvykusi avarija parodė, kad saugumo reikia siekti, ir dabar jis aukšto lygio“, – tvirtino pašnekovas, tačiau kartu pripažino, kad visiškai apsisaugoti nuo nelaimių neįmanoma.
Birželio pabaigoje per Rytų Europos „drifto“ čempionato etapą Kačerginėje automobiliui peršokus per apsauginę tvorą nesunkiai sužeisti du fotografai, o dar vienas fotografas atsipirko mėlynėmis Klaipėdoje, kai per pasirodymą kartui nulūžo ratas.
Gatvės mokykla
Vis dėlto, kad ir kiek būtų kalbama apie varžybų saugumą, ne paslaptis, kad sportininkai treniruojasi ir gatvėse.
„Tai pagrindinė problema, nes realiai nėra kur treniruotis. Apskritai Lietuvoje turime tik vieną trasą – Kačerginėje. Ji naudojama viskam, bet tikrai ne viskam tinkama. Pagrindinėje trasoje gali važiuoti tik 10, gal 15 lietuvių, nes, pirma, daugelio technika per silpna, o antra – trūksta įgūdžių. Vilniuje žmonės visai nebeturi kur pasivažinėti. Sunku pripažinti, bet dabar daugumai lieka galimybė treniruotis tik gatvėje, – neslėpė D.Balys. – Šonaslydis labai greitai įtraukia – jeigu vieną kartą pabandei, patiko, norisi dar.“
