Automobilio vairuotojas nepraleido per pėsčiųjų perėją važiavusios dviratininkės ir ją partrenkė.
Tačiau ir pati dviratininkė šioje situacijoje labai "pasistengė" pakliūti po mašinos ratais - per gatvę lėkė lyg į gaisrą, nė edirstelėjusi į kairę ir neįsitikinusi, kad neatvažiuoja mašina. Žalias šviesoforo signalas pėsčiųjų perėjoje turėjo užgesti vos po 2 sekundžių.
Tuo tarpu automobilis jau buvo prie pat pėsčiųjų perėjos ir neturėjo jokių galimybių sustoti.
KET 66 punktas skelbia, jog jeigu eismas intensyvus, kirsdamas gatvę dviratininkas privalo nulipti nuo dviračio ir jį persivesti per gatvę, nesudarydamas kliūčių kitiems eismo dalyviams.
Todėl ir dviratininkai, ir mopedų vairuotojai turėtų būti atidesni - atsiminti bent jau tai, kad vairuotojai dažnai jų tiesiog nepastebi. Ypač tai aktualu pavasarį, kai dviračių transporto priemonių gatvėse staigiai padaugėja.
Dviračių takai nutiesti toli gražu ne visur, todėl dviratininkams dažnai tenka naudotis tais pačiais keliais kaip ir kitoms transporto priemonėms.
Todėl būtina laikytis kelių eismo taisyklių, minant pedalus neužsiimti pašaliniais dalykais ir neprarasti šalto proto.
Dviratininkai, kurie kalba telefonu arba klausosi muzikos, ne tik patys gali tapti automobilio "taikiniu", bet ir per vėlai pastebėti artėjantį pavojų.
Tyrimai rodo, kad nelaimingo atsitikimo tikimybė tokiu atveju išauga 1,4 karto.
Jaunesni nei 18 metų dviratininkai ir dviračio keleiviai privalo dėvėti šalmą.
Vilniaus savivadybės informacijoje skelbiama, kad paženklintų dviračių trasų sostinėje yra per 120 kilometrų.
Iš jų daugiau nei 80 kilometrų yra dviračių arba pėsčiųjų ir dviračių takų, 13 kilometrų dviračių eismo juostų gatvėse, 30 kilometrų dviračių juostų ant šaligatvių.
Tačiau bent retkarčiais išvažiuojantys į miestą dviračiais gali įsitikinti, jog to neužtenka, o patys takai - blogos būklės.
Todėl dviratininkams tenka rinktis mažiau intensyviai naudojamas gatves.
