Be to, jie yra brokuoti - savininkai, registravę savo automobilius prieš kelerius metus ir gavę valstybinį numerį, kurio pirma serijos raidė yra E, po kelių mėnesių pastebėjo, kad raidės ir skaičiai lupasi nuo numerio plokštės.
Nors „Regitra“ paskelbė konkursą ir išsirinko naują valstybinių automobilių numerių tiekėją, iki šiol numerius tiekusi bendrovė „Baltic Sign“ bylinėjasi ir toliau tiekia savo prekes, o konkurso laimėtojas niekaip negali pradėti normalaus darbo.
Kaina – viena didžiausių
Pagal 2008 metų sutartį, dabartinis tiekėjas yra vokiečių ir lietuvių jungtinės veiklos įmonė „Baltic Sign”, kurioje 90 proc. kapitalo – vokiškas.
Įmonės tiekiamų ženklų plokštės kaina yra 19,96 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio). Tai būtų 5,79 euro.
Tačiau Lenkijoje kaina siekia apie 1,25, Baltarusijoje – 1,3–1,4, Rusijoje – 2–3, Estijoje – 1,94 euro. Tad lietuviai valstybinius numerius perka 2–3 kartus brangiau nei kaimynai.
Tiesa, dar daugiau moka latviai, tačiau tenykštis tiekėjas priklauso tai pačiai grupei kaip ir „Baltic Sign”.
Išlaidų niekas neatlygino
Savininkai, registravę savo automobilius prieš kelerius metus ir gavę valstybinį numerį, kurio pirma serijos raidė yra E, po kelių mėnesių pastebėjo, kad raidės ir skaičiai lupasi nuo numerio plokštės.
Ne vieną tokio automobilio vairuotoją policijos pareigūnai sustabdę įspėjo, kad transporto priemonę su tokiu apsilupusiu numeriu eksploatuoti draudžiama, ir nurodė skubiai vykti aiškintis į „Regitrą”.
Ten žmogui buvo parodomos durys, už kurių per kelias valandas „Baltic Sign” pagaminti brokuoti numeriai nemokamai buvo pakeičiami į naujus.
Po šios procedūros vairuotojas nedelsdamas turėdavo nuvykti į techninės apžiūros centrą, kad ant naujai pagamintų numerių būtų užklijuotas techninės apžiūros lipdukas, už kurį, suprantama, tekdavo sumokėti.
Maža to, toks „nemokamas” numerių keitimas žmogui kainuodavo pusdienį laiko, ką ir kalbėti apie degalų sąnaudas vykstant į „Regitrą” ir techninės apžiūros centrą. To „Baltic Sign” nekompensuodavo.
Laimėtojas – akivaizdus
Prieš metus, 2012-ųjų sausio 5-ąją, „Regitra” paskelbė konkursą trejus metus tiekti 800 tūkst. valstybinio numerio ženklų.
Savo pasiūlymus pateikė dvi įmonės – dabartinis gamintojas „Baltic Sign” ir Lietuvos bei Lenkijos įmonių konsorciumas „SaldPack/UTAL”.
Konkurso metu 60 procentų taškų buvo skiriama už tiekimo kainą, o 40 procentų – už ekonominės naudos rodiklius (garantijos laikotarpį, pristatymo datą, siūlomas papildomas apsaugos priemones ir pan.).
Praėjusių metų gegužės 3 dieną Viešųjų pirkimų tarnybos komisija pateikė išvadą, kad abu pasiūlymai tinkami, ir paskelbė rezultatus: „Baltic Sign” – 73,79 taško (iš 100), „SaldPack/UTAL” – 99,73 taško (iš 100).
Laimėtoju buvo paskelbtas konsorciumas „SaldPack/UTAL”. „Baltic Sign” vieno numerio plokštės kaina buvo 19,69 lito (be pridėtinės vertės mokesčio), „SaldPack/UTAL” – 12,75 lito. Skirtumas – net 35 proc.
Beje, konsorciumas „SaldPack /UTAL” pasiūlė numerio plokštės 8 metų garantiją, nors „Regitra” reikalavo 7 metų vienos rūšies plokštelėms ir 3 metų – kitos.
Nutarė pasibylinėti
Regis, viskas tuo turėjo ir baigtis? Toli gražu.
Po pralaimėto konkurso „Baltic Sign” pateikė skundą perkančiajai organizacijai, tačiau ši, iš naujo išanalizavusi visus konkurso dokumentus, jį atmetė.
Tuomet pernai birželį pralaimėjusi bendrovė „Regitros” nutartį konkurso nugalėtoju paskelbti konsorciumą „SaldPack /UTAL” apskundė Vilniaus apygardos teismui.
„Kai pasiūlymus pateikusiems tiekėjams mūsų įmonė pranešė apie planuojamą vokų su kainomis atplėšimo procedūrą, netrukus buvo gautas vieno konkurso dalyvių pranešimas, kad Vilniaus apygardos teismui jis pateikė ieškinį”, – sakė „Regitros” atstovė Laimutė Užupė.
„Baltic Sign” nuomone, konsorciumo pateiktos numerių lentelės neatitinka Lietuvos standarto LST 1447:2005 reikalavimų, nors šie pavyzdžiai, pagal konkurso reikalavimus, jau anksčiau buvo ištirti akredituotame Kelių transporto (PTS) institute Varšuvoje ir pripažinti atitinkančiais visus standartus.
Teisėjas grįžo iš atostogų
„Baltic Sign” pasiūlė teismui atlikti pavyzdžių ekspertizę Berlyno institute. Po kiek laiko ieškovų nuomonė pasikeitė ir jie pasiūlė Hanoverio institutą MPA.
Abu šie institutai neturėjo ir neturi akreditacijos atlikti ekspertizę pagal LST 1447:2005 reikalavimus, tačiau apie tai „Baltic Sign” teismo neinformavo.
„SaldPack /UTAL” ir „Regitra” savo ruožtu pasiūlė institutą Varšuvoje.
Teismas, galbūt neturėdamas pakankamai informacijos, vis dėlto nusprendė atlikti ekspertizę Hanoverio institute MPA, į kurį ir buvo išsiųsti numerio lentelių pavyzdžiai.
Bene labiausiai nustebino tai, kad teisėjas tik dėl sprendimo atlikti ekspertizę Hanoveryje vienai dienai grįžo iš atostogų. Priėmęs nutartį dėl ekspertizės „Baltic Sign” naudai jis tą pačią dieną vėl pratęsė atostogas.
2012 metų lapkritį teismas gavo Hanoverio instituto MPA raštą, kuriame pranešama, kad ši įstaiga neturi akreditacijos tokiai ekspertizei atlikti.
Tiesa, kažkokią ataskaitą apie įvykdytą ekspertizę institutas vis dėlto pateikė.
„Vokiečių ekspertai mūsų pavyzdžius sukarpė, sutrynė, o paskui pareiškė neturį teisės atlikti ekspertizės ir juos grąžino.
Tai kam tuomet stengėsi? Iš entuziazmo?
Įdomu, kuo jiems tai būtų pasibaigę, jeigu taip būtų pasielgę su Vokietijos teismo atsiųstais pavyzdžiais”, – piktinosi „SaldPack” direktorius Linas Šutas.
Siųs sugadintas plokštes?
Šių metų sausio 15 dienos posėdyje „SaldPack /UTAL” informavo teismą apie tai, kad institutas MPA neturi tinkamos akreditacijos, todėl jo nuomonė nėra patikima ir ši ataskaita negali būti naudojama kaip įrodymas byloje.
„Baltic Sign” atsakas – siūlymas atlikti papildomą ekspertizę DEKRA institute Štutgarte, taip pat neturinčiame akreditacijos atlikti ekspertizę pagal LST1447:2005 standartą. Tačiau teismas ir vėl patenkino „Baltic Sign” prašymą.
„SaldPack/UTAL” siūlė šįkart rinktis ne vokiečius ir ne lenkus, o slovėnus.
Taip pat įmonės atstovai teigė sutiksiantys su tyrimais bet kokiame institute, turinčiame reikiamą akreditaciją.
Dar labiau nesuvokiamas yra teismo sprendimas į ekspertizę išsiųsti numerio lentelių pavyzdžius, grąžintus teismui iš Hanoverio instituto MPA.
Juk ten tyrimo metu jie jau buvo paveikti temperatūros, ultravioletinių spindulių, rūgščių, buvo trinami, lankstomi ir karpomi. Trumpai tariant, sugadinti.
Suprantama, kad tiriant jau sugadintus pavyzdžius išvada gali būti tiktai viena – jie neatitinka LST 1447:2005 standarto reikalavimų.
„SaldPack/Utal” pasiūlė pateikti naujus pavyzdžius, kad ekspertizė būtų atlikta tinkamai, tačiau teismas pasiūlymą atmetė.
„Sukarpytus ir sutrintus mūsų pavyzdžius teismas leido siųsti kitiems vokiečiams, kurie irgi neturi tinkamos akreditacijos.
Vadinasi, vėl grąžins. Praeis dar metai. Tai panašu į pasaką be galo”, – sakė L.Šutas.
Valstybė ir toliau permoka
Nekreipiama dėmesio ir į tai, kad bendrovė „SaldPack/UTAL”, pagal konkurso sąlygas, pateikė pusės milijono litų vertės banko garantiją.
Ji apsaugo perkančiąją organizaciją nuo bet kokios tiekiamų plokščių neatitikties pagal standartą LST 1447:2005. Ji taip pat numato sankcijas dėl prastos kokybės plokštelių pristatymo.
Ankstesnė sutartis dėl numerių ženklų plokščių tiekimo, pagal kurią jas tiekė „Baltic Sign”, baigėsi 2012 metų gegužės mėnesį.
Tačiau kol vilkinamos teismo procedūros, „Regitra” negali pasirašyti naujos sutarties su konkurso laimėtoju ir plokšteles tebepardavinėja ankstesnis tiekėjas.
„Valstybinio numerio plokšteles „Regitrai” toliau laikinai tiekia „Baltic Sign”, su kuria sutartis pasirašyta praėjusių metų spalį”, – neslėpė valstybės įmonės atstovė L. Užupė.
