Tiesa, Dakaro miesto ženklo Senegale jiems nepavyko pasiekti taip greitai, kaip patys norėjo ir tikėjosi: Afrikoje negali prognozuoti nei vietinių elgesio, nei kelio ar technikos išdaigų.
Atlaso kalnai Maroke sulaikė.
„Tik ką iš jų išlindom. Buvom papuolę į tokį kanjoniuką, kad net tiems, kurie matė daug gamtos grožio, buvo – oi! Dabar – tiesiausiu keliu iš Maroko į Mauritaniją. Visureigiai dar laiko, nors vienam „Land Rover Discovery“ kalnų upės brastoje nulakstė sparnai, o vienai „Toyota Land Cruiser“ neatlaikė keli važiuoklės varžtai“, - tai paskutinė Dariaus Danuso žinutė, atskriejusi dar praėjusios savaitės pabaigoje.
„Toytota Land Cruiser“ su Vyčiu Požėla važiuojantis ariogališkis D. Danusas – vienas didžiausių Afrikos žinovų tarp ekspedicijos dalyvių.
Trečiąsyk į kelionę po Juodąjį žemyną leidęsis Darius ir septintąkart ten važiuojantis kaunietis V. Požėla - „šaltąją Afriką“, kaip patys vadina Maroką, išmaišė skersai išilgai, bet važiuojant su tokia draugija, kokia šįsyk leidosi į kelionę, ir jie išvydo staigmenų.
Keliautojai - patyrę
Į Afriką (Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Senegalą, Gambiją, Bisau Gvinėją, Gvinėją, galbūt – Malį, Dramblio Kaulo Krantą ar Siera Leonę) prieš porą savaičių dviem „Toyota Land Cruiser 95“ ir trimis „Land Rover Discovery“ leidosi Lietuvos bekelių grietinėlė: aktyviausi aktyviausių klubų nariai.
V. Požėla ir D. Danusas atstovauja Kaunui, Audrius Sutkus ir Remigijus Kupstas – Panevėžiui, Antanas Venckus – Tauragei, Rolandas Narkus – Biržams. Tokie nesirenka lengvų kelių, net priešingai – ieško sunkesnio.
Jų tikslas – ne tik pamatyti Afriką, bet ir pakartoti legendinę legendinio Dakaro ralio trasą. Juolab kad tarp ekspedicijos dalyvių yra vienas, ja jau važiavęs.
Tauragiškis A. Venckus 2007-aisiais – paskutinįsyk, kai Dakaro ralis dar buvo rengiamas iš Europos į Afriką ir šios bekelėmis, vairavo Aurelijaus Petraičio ir Antano Juknevičiaus ekipažo pagalbos sunkvežimį.
2008 metais Dakaro lenktynės dėl neramumų Afrikoje iš viso neįvyko, o 2009 m. dėl tos pačios priežasties buvo perkeltos į Pietų Ameriką ir prarado dalį savo žavesio.
Kuo išskirtinė legendinė Dakaro ralio trasa ir kokie pavojai laukia Sacharos dykumoje, kurios smėlynais lietuviai važiuos Mauritanijoje?
Tikros bėdos ir tikras darbas
2007 m. paskutinio legendinio Dakaro ralio trasa iš Portugalijos sostinės Lisabonos nusidriekė per Maroką, Mauritaniją ir Senegalą, aplenkiant Malį, nors iš pradžių ir buvo numatyta užsukti į šią Vakarų Afrikos valstybę.
Tačiau islamistiniame Malyje tada buvo paaštrėję kariniai neramumai ir dėl saugumo, jau prasidėjus varžyboms, trasa buvo pakeista.
Islamistų sukilėlių išpuoliai pastarosiomis savaitėmis Malyje vėl tapo dažnesni ir rimtesni, todėl kažin ar lietuviai šįsyk irgi ryšys užsukti į Malį, nors V. Požėla juokauja, kad būnant Afrikoje ne viskas atrodo taip baisu, kaip piešia Europos žinių agentūros.
„Vietiniai dažnai net nežino, kad pas juos apskritai kažkas vyksta“, - pasakojo patyręs keliautojas.
Tikrojoje Dakaro ralio trasoje, matyt, gerokai daugiau staigmenų ir kliūčių nei Pietų Amerikoje.
„Ne veltui sakoma, kad Afrikoje – viskas tikra: pavojai, darbas, bėdos. Ištikus nelaimei, turi suktis pats, nes pagalbos gali ir nesulaukti. Kiek stebėjau Dakaro ralį Pietų Amerikoje, ten ir greičio ruožai trumpesni, ir daugiau civilizacijos. Sportininkui ten, žinoma, sunku, bet neretai jis pasijunta lyg kino aktorius, nes aplinkui – pilna kamerų. Dakaro ralyje Afrikoje nieko panašaus nebūtum pamatęs“, - pasakojo A. Venckus.
Tauragiškis A. Venckus ir panevėžietis A. Sutkus – vieninteliai šios ekspedicijos po Afriką dalyviai, turintys važiavimo per dykumas patirties.
Taisyklės, kurias būtina išmokti
A. Venckus 2007-aisiais Mauritanijoje kratėsi per Sacharą Dakaro ralio pagalbos sunkvežimiu, be to, ekipaže su A. Sutkumi yra dalyvavęs „Libya Desert Challenge“ varžybose Libijoje ir Tunise per Murzuko dykumą. Smėlio kopos ten pasiekia 200 metrų aukštį.
Net bekelių vilkams smėlynai – rimtas išbandymas. Tikri „ofrouderiai“ moka „skaityti“ bekelę, tačiau lietuviai „skaityti“ įpratę kitokį landšaftą. Dažniausiai – pelkes, dumblą, molynus, purvą, miškus.
„Skaityti“ dykumą jiems teks išmokti. Patyrusiam bekelės vairuotojui tai nėra sudėtinga, kaip, matyt, nėra sunku perprasti ir vairavimo smėlynuose specifiką.
„Dykumoje galioja keturios penkios pagrindinės taisyklės, kurias būtina išmokti. Kiekvienas vairuotojas turi perprasti, kaip „imti“ kopos paviršių, kaip įveikti kopą, kaip nuo jos nusileisti“, - aiškino A. Venckus.
Į smailiąją kopos viršūnę nevalia važiuoti tiesiai, įveikimo kelias turi būti kiek įstrižas.
Smėlyje - savos paslaptys
„Jei važiuosi tiesiai ir greitai, nuo kopos viršūnės gali tiesiog nušokti ir visureigis persivers į priekį, nes stačiojoje kopos pusėje smėlis – dažniausiai minkštas ir birus“, - sakė A. Venckus.
Į kopos viršų būtina užvažiuoti taip, kad visureigio priekis šiek tiek persisvertų.
Jei tik užvažiavai ir sustojai – gausi kasti, nes automobilis pakibs ant smėlio. Jei visureigio priekis nusviro, vairuotojas jau turi galimybę rinktis, kaip leistis žemyn.
Vienu ypu nepasiekei kopos viršūnės – dar blogiau. Tuomet turi suktis ir aštuoneto trajektorija leistis žemyn. Arba mėginti leistis atbuline pavara, bet, tokiu atveju, vėl iškyla pavojus užklimpti smėlyje.
„Kopos gerai moko – jei tik truputį žioplesnis, neužvažiavai, ir - reikia kasti“, - juokėsi A. Venckus.
„Nors visi mūsų mokame „skaityti“ kelią, kopose tai daryti sunkiau. Iš smėlio spalvos dažnai nesupranti, kokio gylio duobė, kokio aukščio smėlio kalnas, negali atspėti smėlio kietumo. Jei važiuodamas pelke ar žole, matai, kas laukia priekyje: kietas ar minkštas gruntas, sausa ar šlapia žolė, tai smėlį perprasti - ne taip paprasta. Važiuoji ir jauti, kad smėlis veliasi į ratus, pavažiuoji keliasdešimt metrų – vėl kietas, susiplūkęs smėlis, lyg asfaltas“, - pasakojo A. Sutkus.
Ypač pavojinga naktį
Dykumoje ypač pavojinga važiuoti naktį, o temsta ten greitai.
„Tačiau smėlynuose gali pamatyti tokių dalykų, kokių niekur kitur neišvysi. Pavyzdžiui, miražus. Ta vizualinė apgaulė – žodžiais nenusakoma. Važiuoji ir matai – priekyje ežeras. Privažiuoji – nieko panašaus, aplink – tik tas pats smėlis“, - sakė A. Sutkus.
Vandens stygius Afrikoje – įprasta bėda. Todėl patyrę keliautojai apsirūpino nemenkomis geriamojo vandens atsargomis – ir sau, ir savo technikai. Bet apie prausimąsi dykumoje negali būti nė kalbos.
Nemenkas pavojus Sacharoje – ir žmonėms, ir visureigiams – smėlio audros.
„Kai 2007-aisiais važiavau legendinio Dakaro trasa, į tokią audrą buvome pakliuvę maždaug savaitei. Važiuoji ir nematai, kas priekyje – tik dulkės. Išlipus su šortais, smėlis gali kojas nukapoti. Kartą po nakties pabudau, bivakas (lenktynių dalyvių stovykla. - Red.) - išvartytas, užpustytas smėlio. Pasikapstai, randi buteliuką vandens, bandelę ir jautiesi patenkintas“, - prisiminė A. Venckus.
Nuleisti slėgį padangose
Nors daugeliui žygio po Afriką dalyvių važiuoti dykuma teks pirmą kartą, net vairavimo smėlynuose naujokai puikiai žino, kaip ten elgtis su visureigiais.
Visiems savaime aišku, kad važiuojant smėliu, būtina nuleisti oro slėgį padangose. Slėgis padangose neturėtų viršyti vienos atmosferos. Normaliai pripūstomis padangomis smėlyje toli nenuvažiuosi.
„Kiekvienam suprantama ir tai, kad kas vakarą būtina iškratyti oro filtrus, laikytis atstumo tarp visureigių, kad netektų ryti priekyje važiuojančiojo dulkių. Bet kad ir kokia hermetiška mašina būtų, dulkių vis tiek neišvengsi – kasdien smėlio pritraukia po centimetrą. Jo būna pilna visur – krepšiuose, drabužiuose, po apatiniais drabužiais, kompiuterio klaviatūroje“, - sakė V. Požėla.
Smėlynuose daugiausia grėsmių kyla aušinimo sistemoms ir padidėja galimybė perkaitinti variklį. Kadangi visi keturi varantieji ratai gauna itin didelę apkrovą, gresia sudeginti sankabą.
Dar viena nuolatinė bėda kopose – numontuotos ir pramuštos padangos, nes smėlyje nelengva pastebėti akmenis, medžių nuolaužas.
Vietinius stebino išmanumu
Todėl tarp būtiniausių daiktų, kuriuos į kelionę pasiėmė žygeiviai – ne tik oro kompresorius slėgiui padangose reguliuoti, bet ir eteris. Stipraus kvapo bespalvis skystis – geriausias pagalbininkas ant ratlankio vėl užmontuojant padangas.
Beje, lietuvių ir kitų Rytų Europos bekelės mėgėjų seniai žinomas ir per varžybas dažnai naudojamas būdas padangoms užmontuoti, dykumų gyventojams ir kitų šalių vairuotojams– nematytas.
Eteris purškiamas ant padangos ir į jos vidų, o tada prie padangos prikišamas deglas su ugnimi. Degus skystis akimirksniu „sprogsta“ ir padanga vėl pati susimontuoja ant ratlankio. Vietoj eterio galima naudoti bet kurį degų skystį – kad ir plaukų laką.
„Kol kiti keisdavo atsarginius ratus, mes per kelias minutes vėl užmontuodavome padangą ir važiuodavome toliau“, - patirtį 2007-ųjų Dakare prisiminė A. Venckus.
„Nors visi esame užkietėję „ofrouderiai“, Afrikoje, matyt, nekvailiosime taip, kaip kvailiojame būdami 20 kilometrų nuo namų. Afrikoje net į galvą neateis išdarinėti tokių nesąmonių, nes sveikas protas atsirems į automobilio išsaugojimą. Sulūžęs dykumoje, pagalbos nesulauksi“, - svarstė V. Požėla.
Kad ir kas nutiktų, svarbiausia, kad suktųsi visi keturi ratai. „Tokiu atveju vis tiek kaip nors nusigausi iki civilizacijos. O štai jei kuris nors ratas užstrigtų, būtų riesta“, - sakė V. Požėla.
Nemalonių staigmenų Afrikoje gali iškrėsti ne tik kelias ar technika. Afrikiečiai irgi gali tapti grėsme. Tiesa, su vietiniais daug kartų bendravę V. Požėla ir D. Danusas įsitikinę: jei būsi geras aplinkiniams, jie irgi tau bus geri.
Tačiau A. Venckus papasakojo istoriją, kaip afrikiečiai įsigudrindavo vogti atsargines padangas nuo važiuojančių visureigių.
Paprastai atsarginės padangos diržais tvirtinamos automobilio gale.
„Kai gyvenvietėje pristabdydavome visureigį, vienas afrikietis užšokdavo ant pakojo neva pabendrauti su vairuotoju, o kitas tuo metu iš galo pjaudavo diržus. Iš mūsų padangų taip niekas nepavogė, bet, girdėjau, kai kurios Dakaro ralio komandos turėjo nemenkų nuostolių“, - pasakojo A. Venckus.
* * *
lrytas.lt ir toliau pasakos apie penkių lietuvių ekipažų ekspediciją į Afriką. Kitame rašinyje – ir apie tai, kiek kainuoja tokia kelionė, kokių bėdų Afrikoje gali kilti dėl degalų ir kuo galima šiuos pakeisti.
