„Išmontuosime matuoklius, o jų tuščias dėžes suvešime į lizingo bendrovės, kuriai dabar mokame paskolą, kiemą“, - ironizavo Raimundas Mickūnas, „Urbico“ direktorius.
Dabar Vilniuje yra 49 matuokliams skirtos dėžės, kuriose veikia 19 greičio fiksavimo fotokamerų.
Tiesa, 12 fotokamerų veiks ir toliau, mat jos nepriklauso „Urbico“ ir prijungtos prie centralizuotos eismo valdymo sistemos.
Tačiau išmontavus matuoklių dėžes (vadinamus „inkilus“), jie ne tik nefiksuos greičio pažeidėjų, bet ir neatliks vienos svarbiausių - prevencinės funkcijos.
Verčia sumažinti greitį
Mat važiuodami net ir pro tuščią „inkilą“ vairuotojai sumažina greitį - niekada negali žinoti yra jame kamera, ar ne. Galbūt vakar „inkilas“ buvo tuščias, o šiandien jame jau sumontuota fotokamera.
„Nesunku paskaičiuoti, jog iš 49 „inkilų“ palikus veikti tik 12, jų poveikis greičio mėgėjams sumažės lygiai keturis kartus“, - skaičiavo R. Mickūnas.
Vilniaus savivaldybės saugaus miesto departamento direktorius Henrykas Surovičius mano, jog stacionarūs greičio matuokliai sostinės gatvėse turėtų likti. „Planuojame rasti būdų, kad jie veiktų, bet kaip ir kada tai bus padaryta - dar negaliu atsakyti“, - teigė jis.
H. Surovičius neslėpė, jog ypač svarbu, kad visos saugumo priemonės Vilniaus gatvėse veiktų kitąmet, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai ir didžioji dauguma renginių, susitikimų vyks sostinėje.
„Dėl prastos finansines padėties mes neturime iš ko mokėti už matuoklių priežiūrą, todėl rasti išeitį turėtų padėti ir Vyriausybė“, - kalba jis.
Esmė - pakeistas įstatymas
Šios keistos situacijos - kai visi sutaria dėl matuoklių reikalingumo, bet nesugeba jų išlaikyti - priežastis yra pakeistas vienas įstatymas.
Iki šiol savivaldybėms atitekdavo 40 procentų greičio matuokliais užfiksuotų pažeidėjų sumokamų baudų.
Bet nuo šių metų pradžios įsigaliojus Biudžeto sandaros įstatymo pakeitimams savivaldybės nebegauna nė cento iš sumokamų baudų. Tad radarai, nebeduodantys tiesioginės naudos, tapo ne tik nepatrauklūs, bet ir nuostolingi. Nes už jų priežiūrą vis tiek reikia mokėti.
„Įdomi valstybės pozicija: deklaruojama, kad rūpinamasi avaringumo mažinimu, bet miestams iš baudų neskiriama nė cento“, - kalba R. Mickūnas.
Tiesa, Finansų ministerijoje yra paruošti reikiami teisės aktų pakeitimo projektai, kuriems pritarus Seime, savivaldybės vėl gautų dalį pinigų iš sumokėtų baudų.
Tačiau kol kas nieko konkrečiai nenuspręsta.
Beje, dar rugpjūčio pabaigoje vykusiame Saugaus eismo komisijos posėdyje Susisiekimo ministerijoje buvo pavesta Vilniaus ir Kauno savivaldybėms įdiegti kuo daugiau automatinių greičio matuoklių.
Kaune yra vos vienas toks prietaisas, o Vilniuje po mėnesio jų gali likti vos 12.
Sukasi daug pinigų
Ar daug baudų „prišaudo“ stacionarūs greičio matuokliai, kokie pinigai sukasi šiame versle?
Skaičiuojama, kad pačiais blogiausiais mėnesiais (kai oro sąlygos prastos, slidu, lyja) stacionarūs greičio matuokliai Vilniuje fiksuojoa apie 500 pažeidėjų. Geriausiais mėnesiais (pavasarį, vasarą) - apie 1800 baudų.
Tad statistinio mėnesio vidurkis yra maždaug 1000 surašytų protokolų už viršytą greitį.
Kadangi stacionarūs radarai paprastai fiksuoja daugiau nei 20 kilometrų per valandą viršytą greitį, galima skaičiuoti, jog vienos baudos dydis yra vidutiniškai 200 litų.
Tad tūkstantį greičio viršijimo atvejų padauginus iš 200 litų baudos, per mėnesį Vilniuje greičio mėgėjai atseikėja į šalies biudžetą po 200 tūkstančių litų.
Kiek už savo paslaugas užsiprašė „Urbico“? Gal savo paslaugas įvertino pernelyg brangiai ir tai verčia Vilniaus savivaldybę ieškoti kitų sprendimų?
R. Mickūnas aiškina, kad visiems greičio matuokliams ir jų įrangai įsigyti paėmė 5 milijonų litų paskolą, kurią ketino išmokėti per trejus metus.
Tad per mėnesį savivaldybė, iš „Urbico“ pirkusi greičio matuoklių priežiūros paslaugą, turėjo mokėti maždaug po 138 tūkstančius litų.
„Mokėjo maždaug pusę tos sumos, todėl patyrėme rimtų nuostolių ir dabar vos kvėpuojame“, - tvirtina bendrovės vadovas. Šiuo metų „Urbico“ restruktūrizuojama.
Vilniaus savivaldybės atstovai finansinių dalykų komentuoti nepanoro.
Amžina Vilniaus problema?
Problemos dėl stacionarių greičio matuoklių Vilniuje, rodos, nesibaigia niekada.
Štai, pernai beveik pusmetį nuo vasario iki birželio mėnesio visų sostinėje esančių stacionarių greičio matuoklių užfiksuoti pažeidimai nebuvo apdorojami ir baudos pažeidėjams nebuvo skiriamos.
Tai įvyko dėl to, kad valdininkai ir verslininkai nepajėgė sutarti, kas sumokės kelių šimtų litų abonentinį mokestį už tai, kad sostinėje veikiančių matuoklių duomenys patektų į bendrą Administracinės teisės pažeidimų ir eismo įvykių (ATPEĮ) registro serverį.
Mat 2010 metų viduryje Lietuvos keliuose pastačius 150 stacionarių greičio matuoklių, visi jų užfiksuoti pažeidimai siunčiami į ATPEĮ registro specialų posistemį, kuriame yra apdorojami.
Tik apdoroję šioje duomenų bazėje užfiksuotus pažeidimus, sostinės kelių policijos pareigūnai siunčia įpareigojimą atvykti į policiją dėl pažeidimo ir baudos skyrimo.
Visi Vilniuje esantys stacionarūs greičio matuokliai yra tokie patys, kaip pastatyti keliuose, tad techniškai labai nesunkiai gali būti prijungti prie bendros sistemos. Kodėl tai nebuvo padaryta?
Lrytas.lt šaltinių teigimu, priežastis - už leidimą naudotis serveriu esą paprašytas mėnesinis abonentinis mokestis. Neoficialiame pokalbyje buvo įvardinta suma – 200 litų. Nei savivaldybė, nei serverio administratorė „Fima“, nei „Urbico“ nenorėjo mokėti šio mokesčio.
Tik po derybų buvo sutarta, kad mokestį mokės „Urbico“ ir nuo birželio stacionarių matuoklių Vilniuje užfiksuoti pažeidimai yra apdorojami.
