Automobilio gamyba prasidėjo nuo idėjos. D.Biesevičius yra kūręs „Mitsubishi Colt” prototipą, tačiau šis buvo pritaikytas klasikiniam raliui, kuriame Darius pats anksčiau yra važiavęs. Tačiau ralio ir bekelės maratonuose dalyvaujančių automobilių techniniai sprendimai smarkiai skiriasi.
Bekelių mėgėjai dažniausiai negaili pinigų patvariam ir pravažiam visureigiui paruošti, tačiau šįsyk biudžetas buvo labai ribotas. Dirbti į JAE 39 metų prieniškį D.Biesevičių pasikvietė žinomas bekelių lenktynininkas Artūras Ardavičius, šiemet Dakaro ralio sunkvežimių klasėje su gamykline KamAZ komanda užėmęs trečiąją vietą.
Surinko iš įvairių dalių
Lietuvis ir jo komanda pirmenybę skyrė „Toyota” markės automobilių dalims. Dėl to, kad prototipui gaminti buvo parinkti „Hilux” rėmas ir šio modelio brolio „Pickup” kabina, be to, „Toyota” dalių JAE nėra sunku gauti.
Prototipui „Mebar” pritaikytas 4 litrų tūrio „Lexus” variklis, o greičių dėžė surinkta iš įvairių „Toyota” modelių dalių.
„Prototipai išėjo kaip „Hilux”, „Pickup” ir „Tundra” hibridai”, – šypsojosi D.Biesevičius.
Nors lietuvis ir jo komanda į savo kūrinius įmontavo nemažai standartinių dalių, pavyzdžiui, variklius ar transmisiją, nes sportiniai kainuoja bent 10 kartų daugiau, kai kurių sprendimų teko ieškoti patiems.
Pasitaikė dalių, kurios pagal D.Biesevičiaus ir jo padėjėjų brėžinius buvo specialiai gaminamos Australijoje arba Amerikoje. Pavyzdžiui, degalų bakas, radiatoriai ar amortizatoriai.
„Pažiūrėjus atrodytų, kad degalų bakas niekaip negalėjo įlįsti, ir tam, kad jį išimtum, reikėtų jį perpjauti, bet jis buvo pagamintas specialiai mūsų prototipams”, – aiškino D.Biesevičius.
Jis neslepia, kad pasitaikė ir netikslių brėžinių, todėl kai kurias dalis teko užsakyti iš naujo.
Mokėsi vieni iš kitų
Du dešimtmečius automobilių varžtus sukiojantis D.Biesevičius ne kartą dirbo bekelės maratonų mechaniku Antano Juknevičiaus, Benedikto Vanago ir Aurelijaus Petraičio komandose Dakare, Šilko kelyje per Europą ir Aziją, Abu Dabyje (JAE), Libijoje, Tunise.
Pats prieniškis anksčiau dalyvaudavo klasikinio ralio varžybose ir būdamas Mariaus Petronio šturmanas praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį net yra tapęs Lietuvos čempionu. Pernai D.Biesevičius važiavo Druskininkų ralyje ir buvo septintas.
Klasikinio ralio komandos mechaniku lietuvis metus dirbo Anglijoje. O pastaruoju metu jis vis dažniau kviečiamas dirbti prie bekelės varžyboms rengiamų visureigių.
Dirbdamas Dubajuje mechanikas sužinojo dalykų, su kuriais anksčiau nebuvo susidūręs. Pavyzdžiui, kaip ruošti automobilius dykumų lenktynėms.
JAE pastatyti ant Arabijos dykumos, todėl arabai – ne tik važiavimo smėlynais specialistai, bet ir visureigiams paruošti randa įdomių techninių sprendimų.
Pavyzdžiui, į visureigį montuoja specifinius amortizatorius. Vienas jų veikia taip, tarsi būtų sudėti iš viso keturi. Tokius amortizatorius turintis visureigis smėlynuose valdomas lyg ant asfalto.
„Tai dalykai, kurių mes Europoje nenaudojame, nes neturime dykumų.
Tačiau Dakaro ralis vyksta ne tik smėlynais, bet ir keliais, akmenuotomis vietovėmis, išdžiūvusių upių vagomis, o patirties, kaip ruošti visureigius tokiai bekelei, arabai visiškai neturi.
Todėl bandėme rasti techninius sprendimus, kurie pasiteisintų ne tik smėlynuose”, – aiškino D.Biesevičius.
Lietuvis ir jo komanda ieškojo nestandartinių sprendimų, kaip tinkamai paruošti prototipą Dakaro pragarui, o drauge – sumažinti automobilio svorį. Todėl nemažai detalių atlieka kelias funkcijas. Pavyzdžiui, stabilizatoriaus laikiklis laiko ir padangas.
„Stengėmės, kad prototipas būtų kuo paprastesnis, nes kuo mažiau detalių, tuo mažesnė tikimybė, kad kas nors sulūš. Be to, mašina lengvesnė ir greitesnė”, – tvirtino mechanikas.
Jis dar nežino, ar visi sprendimai pasiteisins, tačiau po pirmojo išbandymo – rugsėjo pabaigoje Egipte prasidėsiančio „Faraonų” ralio – iki kitų metų sausį vyksiančio Dakaro maratono dar liks laiko kai ką patobulinti.
Teko dirbti paslapčia
Nors JAE ekonomika suklestėjo dėl jų teritorijoje atrastų naftos klodų, o šalis yra viena turtingiausių pagal vienam gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą, kai buvo kuriamas prototipas, arabai nesimėtė pinigais.
Po pirmojo susitikimo Dubajuje D.Biesevičius pareiškė, kad dirbti grįšiąs tik tuo atveju, jeigu dirbtuvėse bus sumontuotas oro kondicionierius. Lauke tąsyk kepino 52 laipsnių karštis, dirbtuvėse buvo apie 40.
„Kai kondicionierius buvo sumontuotas, pagaliau galima pradėti dirbti, nors teko prisitaikyti prie musulmoniško gyvenimo taisyklių, kurios darbui tikrai nebuvo palankios”, – šypsojosi D.Biesevičius.
Pavyzdžiui, per ramadaną – musulmonų pasninko mėnesį – nuo aušros iki sutemų draudžiama ir valgyti, ir dirbti. Dirbantiems per ramadaną šviesiuoju paros metu gresia baudos.
„Mus spaudė laikas – negalėjome daryti pertraukos. Susirinkau komandą, kuri liberaliau žiūrėjo į ramadaną, todėl užsirakindavome ir tyliai dirbdavome. Bet jeigu būtų pagavę, būtume neišvengę baudos”, – sakė D.Biesevičius.
Šešių žmonių komandai vadovavęs lietuvis įsitikino: ne tautybė lemia, ar darbininkas tinkamai atlieka savo darbą.
„Vieniems reikėjo pirštu baksnoti, o kitiems net nieko aiškinti neprireikė. Viskas priklauso tik nuo žmogaus”, – teigė mechanikas.
Būdamas Dubajuje jis nespėjo pažinti islamiškos šalies kultūros ir pamatyti jos įžymybių, nes visą laiką skyrė tiktai darbui ir miegui.
„Žinoma, žmonės ten kitaip gyvena ir pinigų turi daugiau negu lietuviai.
Tačiau kalbant apie mano uždarbį tai buvo daugiau investicija į ateitį – jei prototipai bus vykę, tai gali tapti pelningu verslu, – tvirtino D.Biesevičius. – Juolab kad „Mebar” pagaminome tikrai pigiai. Su gamyklinėmis komandomis nepasistumdysi, bet bus įdomu palyginti su privačių gamintojų prototipais. Kad ir Minske sukurtais „Jo-mobil”, kurių biudžeto pagrindinis rėmėjas „Gazprom” neribojo.”
