„Na, ne tokios vietos norėjau. Ne dėl jos važiavau“, – lrytas.lt laidai „Lietuviai Dakare“ kalbėjo jaunasis Lietuvos lenktynininkas, antrą kartą iš eilės atsivežęs beduino statulėję.
Tiesa, 44-ąjame Dakare lietuvis buvo trečias. Šįkart jam ranka buvo pasiekiama pergalė galutinėje įskaitoje, tačiau viskas netikėtai žlugo paskutiniame 15-ąjame greičio ruože.
R.Baciuška užtikrintai pirmavo prieš lenką Eryką Goczalą beveik 4 minutėmis, tačiau ties 44 kilometru nusisuko R.Baciuškos bagio kardanas. Jis buvo priverstas stoti remontui, iššvaistė brangias minutes.
„Kai jau kardanas nusisuko, supratau, kad viskas, reikia atsisveikinti su pirma vieta. Buvo siekta kitų tikslų, bet vis tiek likome ant podiumo, stabilumą parodėme ir bendroje automobilių įskaitoje mes užėmėme 22-ąją vietą.
Su bagiu tarp automobilių būti 22-oje pozicijoje yra labai geras rezultatas: juk bagiai galėjo važiuoti 125, o automobiliai net 170 kilometrų per valandą greičiu.
Negalėjo niekas nuspėti, kad taip atsitiks. Visi sakė, kad taip nėra buvę, reiškiasi, kad taip turėjo atsitikti – na, nebuvo lemta šįkart laimėti“, – tikino R. Baciuška.
Tauragiškis pareiškė, kad suprato mintį, kaip reikia važiuoti Dakare, kad ne tik galėtum pasiekti finišą ir dar ir parodytum gerą rezultatą.
„Pirmomis Dakaro dienomis labai norėjosi spausti, kažkam kažką įrodyti. Bet po to pamačiau kitų klaidas: jei vieną padangą prakirtai, nereikia lėkti greičiau, reikia pataupyti.
Kaip sakoma, pas tave lieka viena gyvybė, tai nėra ko varyti iš visų jėgų, nes prakirtus padangą prarasi begalę laiko – tris valandas, pusantros, bet labai atsiliksi nuo lyderių.
Dakaras dvi savaites trunka, turi ramiai, šaltu protu važiuoti, nes gali visko būti. Negali visą laiką maksimaliai spaustiir galvoti, kad tau tai tikrai nieko neatsitiks“, – teigė R. Baciuška.
Sportininkas dar prieš 45-ąjį Dakarą kalbėjo, kad gerai startavus šiose lenktynėse, jis jau pagalvotų ir apie norus iš motobagio persėsti į automobilį ir varžytis T1+ klasėje sunkiausiose pasaulio ralio varžybose šalia Benedikto Vanago ir Vaidoto Žalos.
„Ta svajonė gyvuoja, – laidai „Lietuviai Dakare“ kalbėjo R.Baciuška. – Bet yra dažnai „bet“. Reikia susidraugauti su šia klase. Kam šokti aukščiau bambos?
Aš T1 klasėje važiuosiu tuomet, kai būsiu šimtu dvidešimčia procentų pasirengęs, kai galėsiu važiuoti geriausiųjų penketuke.
Kam man važiuoti tik šiaip. Man nėra svajonė važiuoti, noriu pagerinti Lietuvos rekordą – būti geriausiųjų dešimtuke.
Nors dar nė vienas lietuvis nepateko tarp geriausiųjų šios klasės dešimties lenktynininkų, man atrodo, kad tai nėra sunki užduotis – varyk be jokių gedimų, su protu važiuok ir pateksi tu į tą dešimtuką.
Ten tie klasės lyderiai dažniausiai išsitaško per ralį ir viskas – tu drąsiai būsi ir geriausiųjų penketuke.
Dakaro nugalėtojas Nasseras Al-Attiyah pirmomis dienomis nespaudė – ramiai važiavo, žiūrėjo, kas yra kas...
O visi per pirmąsias varžybų dienas norėjo daugiausiai dėmesio – kas laimės, kas greičiau važiuos. Ir tada prasidėjo padangų prakirtimai. O jis ramiai važiavo, po to atsigriėbė tą prarastą valandą ir – bum, bum, bum legenda dar kartą laimėjo“.
