Paryžiaus-Dakaro maratono jaunystės laikais trasoje buvo galima išvysti ne vieną automobilį, kuris ideologiškai ištvermės maratonų trasoms buvo visiškai netinkamas. Pavyzdžiui, ką pasakytumėte apie startą dykumų maratone su prabangiu ir sunkiu kupe? Idėja labai keista.
Tačiau 1984 metais du ganėtinai patyrę lenktynininkai, Johanas Masas ir Albertas Pfulis, šiame maratone startavo su „Mercedes-Benz 450 SEC“. Tai didelis, sunkus kupe su V8 tipo varikliu, kurio stichija yra Vokietijos greitkeliai, bet tik ne dykumų smėlynai. Tačiau dėl gero komandos pasiruošimo ir pilotų patirties korta vyrukams paėjo – jie pabaigė distanciją, vienas iš pilotų finišavo 44-as, o kitas finišą pasiekė 62-as.
1981 metais prancūzų lenktynininkas Bertranas Ronsenas į Dakaro maratoną leidosi su „Citroen DS“ prototipu. Automobilis buvo paruoštas praktiškai kluone, be jokio gamyklinio palaikymo. Tačiau didžiojo „Citroen“ hidropneumatinė pakaba tuomet pasirodė, skirtingai nei manytų dauguma lietuvaičių, nepaprastai kantri – šiam sportininkui su „Citroen DS“ pavyko pasiekti finišą Senegale. Dakare sužibėjo ir „Porsche“.
Keistoka, bet automobiliai su visiškai žiedinės inžinerijos genetika čia skynė pergales. 1984 metų lenktynes laimėjo „Porsche 953“ prototipas. Automobilis su visų ratų pavara buvo pagamintas naudojant „911SC“ pagrindą. 1986 metais dvi pirmas vietas užėmė tiems laikas beveik „kosminiai“ bolidai „Porsche 959“. Keistuolių Dakare netrūko ir naujesniais laikais. Štai 2013 metų maratone turėjo startuoti... „Smart ForTwo“.
Tiesa, tai buvo daili inžinerinė apgavystė. Bolidą kūręs Chose Alvaresas „Smart“ kėbulą užkrovė ant didžiojo keturračio „Polaris“ važiuoklės. Tiesa, šis bolidas Dakaro trasoje taip ir nepasirodė – jo kūrėjui paskutiniu momentu pritrūko lenktynėms reikalingų finansinių išteklių. Tačiau be šių įvardintų keistuolių Dakaro maratone prie starto linijos stojo ir dar keistesni aparatai, Apie juo galima papasakoti šiek tiek plačiau.
„Vespa“ dykumų smėlynuose
1980 metų maratone startavo net keturi „Vespa“ motoroleriai. „Vespa P200E“ buvo gaminama nuo 1972 iki 1979 metų. Po motorolerio balnu slėpėsi 12 a.g. motoras, šis miesto stileiva galėjo pasiekti 116 kilometrų per valandą greitį. Tiems laikams tai buvo ganėtinai padorūs rodikliai.
Žinoma, jei važinėji Romoje iš namų į darbą ir atgalios, ar vakare nuo baro iki kito baro. Bet toks motoroleris Dakaro maratone net ir tais laikais turėjo atrodyti kaip faktinė beprotybės iliustracija. Maži ratai absoliučiai netiko smėlynams. Tad patyrusiems komandos lenktynininkams teko daryti vingius, kad apsuktų biriausio smėlio vietas. Tačiau įvyko stebuklas – nors ir vėluodami, tačiau du iš keturių „Vespa“ motorolerių pasiekė finišą Senegale.
Rusiškai prancūziška „Niva“
Rusiškų visureigių „Niva“ romanas su Paryžiaus-Dakaro maratonu prasidėjo verslaus prancūzų vyruko Žano Žako Poko dėka. Pastarasis tais laikais visai neblogai sukosi Prancūzijoje pardavinėdamas rusiškus „Lada“ (tai buvo eksportinėms rinkoms skirtų „VAZ“ automobilių pavadinimas) bei tuometinėje Čekoslovakijoje gamintus „Škoda“ automobilius.
Laimės iš iš šių aparatų pirkėjams buvo nedaug, tačiau jie turėjo vieną ganėtinai stiprų kozirį – sovietiniai ir socialistinės Čekoslovakijos automobiliai tuo metu buvo patys pigiausi rinkoje. O biudžetinėms prekėms pirkėjų visuomet atsiranda.
Tad Žanas Pokas iš šio verslo gyveno visai neblogai. Bet kaip kiekvienas prekiaujantis automobiliais verslininkas jis suprato, kad pasirodymai lenktynėse yra puiki reklama.
Ž. Pokas turėjo daug idėjų ir užsidegimo, bet puikiai suprato, kad kokia nors Le-Mano lenktynių serija ar europiniai ralio čempionatai biudžetiniams sovietų automobiliams nieko gero nežada. Akys vyrukui sužibėjo 1978 metais, kai prancūzams ir visam pasauliui buvo pristatyta Paryžiaus-Dakaro avantiūra.
Juo labiau, kad tais pačiais metais Prancūzijoje buvo pristatyta ir „Lada-Niva“. Pigus, prastokai surinktas, tačiau inžineriškai ganėtinai neblogai išbaigtas visureigis. Taigi, pasitaikė puiki proga rinkos naujieną išbandyti naujame ir madingame maratone.
1978 metų maratonui ruošta „Niva“ veik nesiskyrė nuo serijinio automobilio. Visi pakeitimai buvo padiktuoti tik varžybų taisyklių ir sveiko proto – automobilyje atsirado saugos karkasas, priešgaisrinė sistema, didesnės talpos kuro ir geriamo vandens bakai bei karterio apsauga. Tuo tarpu variklis liko toks pats – tik 80 a.g. pajėgumo.
Pirmame maratone 1978 metais startavo du „Niva“ visureigiai. Abu jie pasiekė ir finišą. Vienas ekipažas finišavo 28-oje, o kitas – 42-oje pozicijoje. Tai buvo puikus rezultatas, nes pirmosiose Paryžiaus-Dakaro lenktynėse finišavo tik trečdalis visų dalyvių.
Tad Žanas Žakas Pokas suplojo rankomis ir be didelio gailesčio išskyrė solidžią sumą ateinančių metų projektams. 1980 metais ekipažas su „Niva“ finišavo jau 19-oje pozicijoje, o vėlesniais metais gerokai perdirbtas ir patobulintas „Niva“ pilotavę pilotai lipo net ir ant prizininkų pakylos. Bet tai jau atskiro straipsnio verta istorija. Kaip ir istorija apie puikią Dakaro reklaminę akciją, padėjusią versliam prancūzui dar sėkmingiau pardavinėti pigutėlius rusiškus automobilius.
„Citroen 2CV“ su dviem motorais
Vienas keisčiausių Dakaro bolidų startavo 2007 metais. Tai tikras veteranas – 1963 metais pagamintas „Citroen 2CV“. Ir tai buvo ne kruopščiai restauruotas serijinis automobilis, o prototipas dviem motorais. Tiesa, su šiuo „2CV“ Dakaro maratone startavę broliai Markesai dviračio neišradinėjo – net ir serijinių „2CV“ gamoje buvo dvimotorių versijų.
Nuo 1958 iki 1971 metų prancūzai gamino „2CV Sahara“ modifikaciją. Tai buvo Prancūzijos kolonijoms Afrikoje kurti padidinto pravažumo automobiliai. Tiesa, „Citroen“ jų pagamino tik 694-is vienetus. Dabar jie yra tiesiog medžiojami kolekcinininkų.
Jie į kompanijos istoriją įėjo dėl labai netradicinio inžinerinio sprendimo – šiuose automobiliuose buvo du varikliai. Papildomas motoras buvo sumontuotas įprastos bagažinės vietoje ir suko galinius automobilio ratus. Kuriant šį automobilį didžiausiu iššūkiu konstruktoriams tapo dviejų transmisijų darbo sinchronizavimas.
2007 metų Dakaro lenktynėms ruoštame prototipe bendra dviejų variklių galia siekė 100 a.g. Tai visai neblogas rezultatas, juo labiau, kad net ir dviem motorais aprūpintas „Citroen 2CV“ buvo ganėtinai lengvas automobilis. Tiesa, varžybose šis keistas bolidas įveikė tik keturis etapus – komandai iš lenktynių teko pasitraukti dėl subyrėjusios galinių ratų pakabos.
Automobilis, dėl kurio protestus rašė „Rolls-Royce“ direktorių taryba
Vienas keisčiausių Dakaro bolidų startavo 1981 metų lenktynėse. Jį pilotavo vidutinio ryškumo lenktynininkas Thierry de Montcorge. Nors šis vyrukas varžybose pasirodydavo tik pusėtinai, tačiau visuomenėje jis buvo neblogai žinomas. Tam pasitarnavo aukščiausio rango salonų liūto, lovelaso ir skandalisto reputacija. Kai ir dera tokio rango žmogui, kasdieniame gyvenime jis važinėjo jo statusą pabrėžiančiu „Rolls-Royce Corniche“.
Vieno vakarėlio metu jis su bičiuliais susilažino, kad Dakaro maratoną jis galėtų įveikti net ir su „Rolls-Royce“. Amžininkai teigia, kad lažybų suma buvo labai solidi, tad prancūzų skandalistui neliko nieko kito, kaip ruoštis varžyboms.
Vyrukas visų pirma susirado dosnų rėmėją. „Dior“ namai 1981 metais kaip tik pristatinėjo kvepalus „Jules“, tad po derybų su parfumeriais buvo sutarta, kad automobilis vadinsis „Rolls Royce Corniche I Coupe Jules PARIS-DAKAR“.
Realiai varžyboms paruoštame automobilyje iš „Rolls-Royce“ buvo tik emblema. Ant erdvinio rėmo buvo sutvirtinti prabangų britą primenantys plastikiniai kėbulo komponentai, po kuriais įsikūrė „Toyota Land-Cruiser“ pakaba bei transmisija. O po variklio dangčiu slėpėsi klasikinis amerikoniškas 5,7 litro darbo tūrio „Chevrolet“ V8 motoras.
Iki pusės lenktynių ekstravagantiškas ekipažas laikėsi labai puikioje 13-oje pozicijoje. Tačiau vėliau subyrėjo vairo kolonėlė. Kadangi remontas truko ilgai, ekipažas lenktynes tęsė ne įskaitoje. Ir pasiekė finišą. Tad Thierry de Montcorge lažybas laimėjo.
Beje, šioje istorijoje labai įdomi ir „Rolls-Royce“ vadovų reakcija. Kai prieš Paryžiaus-Dakaro maratono startą prasidėjo agresyvi reklamos kompanija, britų kompanijos direktorių taryba neapsikentusi raštu kreipėsi į varžybų organizatorius, prašydama išbraukti skandalistą ir kilmingo vardo juodintoją iš varžybų dalyvių sąrašo – taip britai tais laikais brangino konservatyvų „Rolls-Royce“ vardą.
