Motociklas – nuo trejų metų
Berniukas motociklais susidomėjo būdamas trejų. Tam postūmį davė senelis Jonas, kuris jam pirko žaislinius motociklus. Na, o penkerių jis jau pirmą kartą išmėgino save motokroso varžybose, kur, deja, liko paskutinis. Visgi tai nesustabdė Rojaus noro mėgautis šiuo sportu.
„Pirmosiose varžybose viskas vyko su visomis „kliurkomis“: griuvimais, klaidomis ir t. t. Tad likome paskutiniai. Į pirmąjį sezoną aš net nesikišau, nes senelis buvo tas, kuris vežė ir drąsino“, – pasakojo tėtis, kuris pats iki sūnaus pomėgio atradimo motociklais nesidomėjo.
„Kuomet pamatėme, jog sūnui tikrai patinka motokrosas, pradėjome domėtis treneriais. Tad antrojo sezono metu jaunučių kategorijoje pavyko užimti trečią vietą Latvijoje. Tuomet prasidėjo rimtesnis treniravimasis, samdėme daugiau trenerių. Galiausiai tapome Lietuvos čempionais“, – sakė jis.
Pasiteiravus, ar nesunku būti sūnaus treneriu, vyras tikino, kad Rojus į jį žiūri ne taip rimtai, kaip į profesionalius trenerius.
„Manęs klauso tikrai ne taip atidžiai kaip jų. Pasitaiko visokių kaprizų“, – juokėsi Marius bei pridūrė, kad Rojaus mama sūnaus karjeros pradžioje nė nevažiuodavo į varžybas, nes bijodavo nelaimių, tačiau ji jau priprato. Tiesa, dabar vengia varžybų tik tuomet, kai motociklas pakeičiamas į aukštesnės klasės priemonę.
Treniruotės užsienyje
Šiuo metu Rojus važinėja trečiu pagal dydį motokroso motociklu, t. y. 85 kubinių centimetrų klasės. Tiesa, juo oficialiose varžybose dar nevažiavo. Kol kas tik treniruojasi. „Čempionu šiemet tapo su 65 kubinių centimetrų klasės motociklu. Jis truputį mažesnis ir ne toks galingas“, – paaiškino tėtis.
Dažniausiai berniuko treniruotės vyksta Latvijoje. Ten, pasak Mariaus, sūnus šiuo metu turi net kelis gerus trenerius, su kuriais susipažino Ispanijoje, stovyklos metu.
„Lietuvoje, deja, trenerių nėra daug. Tai daugiausia buvę sportininkai, kurie sumanė treniruoti kitus. Važinėjame po visą Latviją ir išbandome įvairias trasas. Mokykla Rojui baigiasi 13.30 val., tada 200 kilometrų keliaujame iki treniruotės vietos, vyksta treniruotė ir vėl važiuojame namo. Jis namų darbus padaro automobilyje.
Per savaitę šiokiadieniais į Latviją vykstame du kartus ir taip pat ten praleidžiame savaitgalį. Norint padėti siekti sūnui svajonių, tenka taip dirbti“, – kalbėjo pašnekovas.
Pavasarį visa šeima vyksta treniruotis į Ispaniją. Trys Zaborskių sūnūs mokosi nuotoliniu būdu, o tėveliai taip pat dirba iš namų.
„Mums labai pasitarnavo karantinas, nes galėjome dirbti nuotoliniu, pamokose dalyvauti irgi nuotoliniu būdu. Na, ir dabar mums labai patogus toks darbo metodas“, – sakė Marius, kurio vyresnėlis sūnus domisi triatlonu, o jaunėlis – sportiniais šokiais.
Ateitis – motokroso trasoje
Pats Rojus pabrėžė, kad motokroso sportas jam patinka dėl sukeliamo adrenalino, atliekamų šuolių ir greičio. „Visai nebaisu. Jaučiu jaudulį tik prieš varžybas, o treniruotėse jaučiuosi užtikrintas tuo, ką darau“, – atviravo berniukas.
Sportininkas atskleidė, kad geriausios trasos yra Ispanijoje, tačiau Latvijoje yra daug šį sportą išmanančių žmonių, kurie padeda jam treniruotis, duoda patarimų. „Todėl Latvijoje sunkesnės treniruotės, kuriose galima daugiau išmokti“, – teigė vienuolikmetis, kuris svajoja ateitį sieti su profesionaliu motokroso sportu.
Paklausus, kokiais pasiekimais jis iki šiol labiausiai didžiuojasi, Rojus pabrėžė, kad tai buvo momentas, kai pirmą kartą pateko į Europos čempionato finalą. „Tačiau taip pat man buvo svarbu ir šiemet, ir 2019-aisiais tapti Lietuvos čempionu.“
Ant Rojaus motociklo puikuojasi skaičius 24. „Tai skaičius, kuris mus lydi jau septynerius metus, mat pirmasis profesionalus jo motociklas turėjo šį numerį. Tad skaičius 24 su mumis iki šiol“, – sakė tėtis.
Akys žiba užsidegimu
Mariaus teigimu, jis jaudulį jaučia prieš kiekvienas sūnaus varžybas. „Baisu dėl visko: traumų, rezultatų… Pats pavojingiausias metas būna startas, kuomet visi pajuda iš vienos vietos. Iki šiol esame patyrę dvi traumas: du riešų lūžius. Viena trauma įvyko Estijoje, kita – Lietuvoje“, – pasakojo jis.
„Gražu matyti, kaip Rojaus akys dega ir žiba tuo noru važiuoti. Jam didžiausia bausmė – neleisti važiuoti, nevežti į treniruotę. Net ir tuomet, kai jis buvo susilaužęs riešą, tiesiog „lipo“ sienomis, kaip norėjo važiuoti. Jis turi didelį adrenalino poreikį“, – kalbėjo tėtis.
