Meno žmogus
J. Kavaliauskienė inžinierė, bet didžiąją gyvenimo dalį skyrė paveikslų tapymui, kultūrai ir kūrybai, renginių organizavimui. Ji užaugino jau tradiciniu tapusį Bistrampolio dvaro festivalį, jos dėka gimė ir J. Miltiniui prisiminti skirtas festivalis „Bonjour, Maestro“.
J. Kavaliauskienė – ir dokumentinio filmo „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ prodiuserė, taip pat sukūrė filmuką apie „Ekrano“ gamyklą.
Lėkė trasoje
Ji pati niekada neieškojo nepamirštamų ir adrenaliną sukeliančių įspūdžių, bet ką daryti, kai: „Tu nori ar nenori, tave vieną kartą įtraukia į automobilių slalomo dalyvių sąrašus ir tu, nė nesulaukus šešiasdešimties, leki trasoje žviegdama ratais.
Mano oranžinis automobilis pasirodė tiesiog nuostabiai. Nesitikėjau, kad toks paklusnus ir stabilus. Tik visi pastebėjo, kad labai tylus. Užėmiau garbingą trečiąją vietą, užleidusi dvi pirmąsias kone per pusę jaunesnėms varžovėms. Suprantama, istorijoje pasimes tas faktas, kad dalyvių Damų klasėje buvo trys. Jaučiuosi puikiai, nes niekam gėdos nepadariau. Džiugina faktas, kad bendroje įskaitoje buvau ne paskutinė“, – taip po priverstinio pasirodymo slalomo varžybose kalbėjo J. Kavaliauskienė.
Jėgas išbandė „Mamyčių ralyje“
Pasirodo, tokį pokštą mamai iškrėtė jaunėlis sūnus, automobilių sporto entuziastas Martynas. Ir nebe pirmą kartą. Motinos dienos proga jis mamą įtraukė ir į „Mamyčių ralį“.
„Ten iš tikrųjų buvo visos mamytės, tik aš viena močiutė, bet taures dalino visoms. Gerai, kad vietos nesimato, kai laikau aukštai iškėlus taurę“, – juokėsi J. Kavaliauskienė ir prisiminė jausmą, kai pirmą kartą įveikusi trasą iš automobilio išlipo drebančiomis rankomis ir kojomis.
„Tai labai ekstremalu. Dozę adrenalino gavau gerą ir tai užveda, norėčiau dar kartą pabandyti“, – šypsojosi ji ir pažymėjo, kad dalyvauti automobilių slalomo varžybose iš tiesų – didelis iššūkis.
„Gauname trasą, yra tokių asų – permetą akį ir jiems viskas aišku. Vieni trasa vaikšto, kiti paspirtukais pravažiuoja, kad kuo geriau įsimintų, nes varžybų metu nebėra laiko kada galvoti, mintinai turi žinoti eiliškumą. Kokiu greičiu lėkiau nežinau, nebuvo kada į spidometrą žiūrėti, bet šonu čiuožti teko. Yra vietų kur greičio pedalą tu tiesiog turi spausti iki galo“, – pasakoja Jūratė.
Tikslas – „Močiučių slalomas“
Kaip sakoma, kartą paragavęs – negali sustoti. Taip atsitiko ir Jūratei. Moteris jau turi planų. Jeigu ją kas nors dar kartą užrašytų į slalomo varžybas, ji mielai sudalyvautų ir, negana to, Jūratei kilo idėja – o, kodėl gi nesuorganizuoti „Močiučių slalomo“?
„Manau, kad dalyvių būtų. Jeigu vyktų konkurencija tik tarpusavyje ir, kaip sakant, tik „ ant bajerio“ , tai čia tuoj anūkai prirašytų močiutes. Kai varžaisi su sportininkais, žinai, kad esi auka ir toks kaip pajuokos objektas, na, bet tegul linksma žmonėms būna, na, ir kas. O, kai suvažiuotų močiutės, visos būtume lygios ir vienodos. Juk galime susikurti šventę sau ir linksmai praleisti laiką“, – kalbėjo J. Kavaliauskienė.
Anot jos, slalomo varžybų metu galima pagerinti ir vairavimo įgūdžius. Moterys miesto gatvėse važiuoja labai atsargiai, dauguma ramiai, o varžybų metu nori ar nenori turi paržengti savo ribas.
„Pavyzdžiui, reikia stabdyti, o tu dar gazuoji. Varžybų dėka galima visai kitaip suprasti ir pajausti patį automobilį. Mes visos bijom čiuožti iš šono, bet juk žinom, kad čia nėra griovio, na, gerai pieva, įvažiuosi ir nieko neatsitiks. Pamenu žiemą lėkiau laukais, man rėkė tik nestabdyk. Na, ką. Pasikapsčiau po sniegą ir nieko. Tai ta patirtis yra labai naudinga, o jeigu dar ir linksma, tai visai super“, – šypsojosi J. Kavaliauskienė.
Svarbiausia – žaidybiniai elementai
Paklausta, iš kur tiek energijos ir ryžto semiasi Jūratė sakė, kad visame kame yra žaidybinis elementas.
„Jeigu norisi ir važiuok, deja, bet mes visi turime labai daug kompleksų, galvojame, ką žmonės pasakys. O man nesvarbu. Į viską žiūriu su humoru, kai kurių dalykų tikrai nereikia rimtai vertinti ir, jeigu jau esam antroje metų pusėje, tai kodėl gi negali sau leisti pažaisti“, – atvirai kalbėjo J. Kavaliauskienė ir džiaugėsi, kad automobiliai lydi visą Kavaliauskų šeimą.
Dalyvauja visa šeima
Abu Jauniaus ir Jūratės sūnūs yra inžinieriai-mechanikai. Tik jaunėlis Martynas pasirinko automobilių sportą ir taip į šią veiklą įtraukė ir mamą, ir tėtį. Martynas automobiliais domėtis pradėjo dar mokyklos laikais. Kol dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo, nusipirko seną „pirmąjį golfiuką“.
Jį remontavo ir prikėlė antram gyvenimui. O, kai įgijo teisę vairuoti, pirko vis naujus automobilius, pradėjo lenktyniauti. Mašinos buvo senos, jos vis gedo. Dėdė padovanojo kitą automobilį ir taip po truputį įtraukė visą šeimą.
„Vyrai ištisai trūnydavo garaže. Jaunius tada juokėsi, sakė atrado naują hobi – po mašina gulėti. Tai taip jos mus ir lydi, iki šiol“, – atsiduso Jūratė, bet džiaugėsi, kad laimės automobiliai atneša daug.
„Su vyru pernai buvome išvažiavę ir į turistinį ralį, kurį tada organizavo bendrovė „Auresa“. Jis labai mus stipriai užkabino. Tokį Jaunius suorganizavo ir savo įmonės darbuotojams, tada ir inžinierių sąjungos nariams. Pagal kelio knygą važiuojame po apylinkes ieškome akmenų, stulpų, kitų įvairių objektų. Pravažiuojame apie 250 kilometrų, ieškome, skubame ir tai labai veža“ – sakė J. Kavaliauskienė.
