„Tai, ką mes pasiekėme, buvo programa maksimum, – renginio metu atviravo Valdas Valiukevičius. – Be patirties, specialaus pasiruošimo, specialių navigacijos prietaisų buvo neįmanoma užimti aukštesnę vietą. Pavyzdžiui, praėjusių metų nugalėtojai finišavo devinti. Jeigu nebūtume turėję techninių problemų, būtume buvę šalia jų.“
Ekipažas pripažįsta, kad prieš maratoną turėjo pernelyg mažai informacijos apie šias lenktynes – apie tai, kaip reikės važiuoti, skaičiuoti vidutinį greitį, naviguoti. „Pirmuose etapuose mes treniravomės, ieškojome optimalaus vidutinio greičio skaičiavimo būdo, mokėmės naviguoti dykumoje, tobulinome vairuotojo ir šturmano tarpusavio terminų žodyną.
Tačiau ir eksperimentų metu mes buvome pirmame trisdešimtuke. Tuomet supratome, kad galime siekti aukštesnių pozicijų“, – patirtimi dalijosi šturmanas Paulius Kavaliauskas.
Užimti aukštą vietą ekipažui padėjo ir tai, kad lietuviai trasoje buvo sustoję tik vieną kartą, tik kartą išklydę iš trasos apie pora kilometrų. „Mes nepramušėme nė vienos padangos, – pasakojo Paulius Kavaliauskas. – O dėl gedimų stojome tik kartą, kai nulūžo variklio gaubto tvirtinimai. Mūsų varžovai stojo dažniau.
Mes galėjome drąsiau važiuoti, nes naudojome sportines padangas. Dauguma automobilių važiavo standartinėmis padangomis ir jas naikino akmenuotuose ruožuose. Vienas sustojimas padangai pakeisti ir jau neturi vilčių būti pirmame dešimtuke – tokios žiaurios ralio taisyklės.“
Lietuviai važiavo 1987 metais pagamintu visureigiu „Toyota Land Cruiser 71“. Automobilis specialiai Dakaro maratonui buvo paruoštas Prancūzijoje. Čia buvo pagamintas jo plastikinis kėbulas. Ekipažo žiniomis, automobilis iki šiol yra įveikęs bent penkis Dakaro maratonus: tris kartus juo važiavo Prancūzijos ekipažai ir du kartus lietuviai. 2000 metais tai buvo pirmasis lietuvių automobilis, užvažiavęs ant Dakaro maratono finišo podiumo.
„Heston Airlines“ automobilį įsigijo lygiai prieš metus. Paskutiniais metais automobilis stovėjo Molėtų technikos muziejuje, atrodė labai apleistas. Jį restauruoti ėmėsi mechanikas Juozas Čibiras. Per devynis mėnesius automobilis buvo visiškai atnaujintas. Liko nepakeista tik viena kita detalė.
„Ta nepakeista detalė ir išlindo, – pasakojo Valdas. – Juozas, atidaręs pavarų dėžę išvydo, kad ten viskas gerai, dantračiai atrodė puikiai. Tad pakeitė tik guolius. Tačiau trasoje subyrėjo trečiosios pavaros dantratis. Matyt, metalas jau buvo „pavargęs“. Padarėme klaidą nekeisdami dantračių – tai mums kainavo ne vieną vietą.“
Pavarų dėžės suremontuoti nepavyko, tad paskutines kelias dienas teko važiuoti be trečios, pagrindinės pavaros. „Žmogus išmoksta vaikščioti ir su viena koja, – pasakojo Valdas. – Aš irgi prisitaikiau, greituose ruožuose išmokau važiuoti kitokiomis trajektorijomis, kad neprarasčiau greičio, o lėtuose ruožuose kartais naudojau palėtintą pavarą.“
Pavarų dėžė – ne vienintelis gedimas. Mechanikas Juozas Čibiras pakeitė abu priekinius amortizatorius, generatorių. „O didžiausias nerimas buvo kilęs maratono pradžioje, kai nuolat kaito variklis. Juozui motorą teko remontuoti stovykloje, pakeisti dar vieną tarpinę, padaryti kai kuriuos techninius sprendimus – ir jam tai pavyko“, – pasakojo Paulius Kavaliauskas.
Ši lietuvių ekipa buvo pati mažiausia – sykiu su lenktynininkais važiavo tik vienas mechanikas. Trijulė glaudėsi pas labiau patyrusius draugus – Antano Juknevičiaus komandą „Kreda“. Antano sunkvežimis vežė „klasikų“ detales ir atsarginius ratus, nors jų ir neprireikė.
„Kreda“ paskolino palapinę, apšvietimą, visus mechanikui reikalingus įrankius.
„Antanas kepė kepsnius, o Martina rūpinosi, kad neliktume alkani ar ištroškę, – pasakojo Valdas. – Buvome sujaudinti jų rūpestingumo. Šalia įsikurdavo Vaidoto Žalos komanda, su kuria nuolat bendravome, o jos virėjas Edvinas vaišino gardžiais patiekalais. Visa lietuvių bendruomenė buvo labai draugiška ir padėjo vieni kitiems.“
Ar jie dar važiuos kautis dėl aukštesnių vietų dešimtuke? Pristatymo metu ekipažas atsakymo neturėjo. Viskas priklausys nuo rėmėjų.
Norint startuoti šiame maratone ir kovoti dėl vietos pirmame dešimtuke, reikalingas 60–70 tūkstančių eurų biudžetas. „Tai ekonominis biudžetas – su vienu mechaniku, be jokio didesnio serviso, medijos komandos, – pasakojo Valdas Valiukevičius. – Žinoma, norint tik startuoti ir finišuoti, galima maratoną įveikti ir turint 30–40 tūkstančių biudžetą. Tokiu atveju lenktynininkai turėtų patys vakarais remontuoti automobilį, gyventi tik palapinėse, taupyti visur, kur įmanoma ir neįmanoma.“
