Šių metų birželį jaunuoliui buvo liūdna, todėl jis vieną vėlų vakarą nusprendė išeiti pasivaikščioti po vietinius Aukštadvario miškus: „Aš pagalvojau, kodėl šį grožį matau tik vienas? Supratau, kad čia reikia kažką padaryti, todėl pradėjau mąstyti, ką aš moku ir ką galiu nuveikti“.
M.Špiliauskas orientacinių žaidimų veikloje sukosi jau trejus metus, todėl jam kilo idėja suorganizuoti rugpjūčio pabaigoje orientacines lenktynes automobiliais. Pasak pašnekovo, iš pradžių viskas atrodė labai lengva, nes galvojo, kad automobilių orientacinių žaidimų konceptą gali padaryti tokį pat, kaip ir darydavo anksčiau.
Tačiau pradėjęs organizuoti lenktynes su automobiliais suprato, kad moka tikrai nedaug. Pavyzdžiui, jis tik žinojo, kaip orientuotis miške, gražiai aprašyti ir sudaryti nedideles trasas asmenims, kurie vaikšto pėsčiomis.
Jis buvo tik vienas, todėl visas užduotis turėjo padaryti pats – nuo grafikos kūrimo iki higienos ar saugumo užtikrinimo. M.Špiliauskas tikrai turėjo akimirkų, kai norėjo viską mesti, tačiau jis nepasidavė. Vienu metu esą net turėjo paranoją, nes dirbo per daug valandų.
„Man vis kildavo klausimai – o kas bus, jeigu neatvažiuos pakankamai žmonių? Tu juk atiduodi visą savo laisvą laiką, o žmonių reikiamas skaičius nesusirenka“, – svarstė M.Špiliauskas.
Likus beveik savaitei iki renginio, Martyno pažįstamas užklausė jo, ką reikės daryti orientacinėse ir kiek iš viso objektų bus galima aplankyti. Po šių klausimų jis suprato, kad orientacinių žaidimai dar nėra iki galo paruošti. Tačiau jis tikėjo, kad nors ir liko mažai laiko, – jam viskas pavyks.
Su tokiu dideliu entuziazmu viskas jaunuoliui ir pavyko. Į renginį atvyko net 18 ekipažų, kurie galėjo pasirinkti vieną iš dviejų maršrutų – „normal“ ir „extreme“.
Daugiausia dėmesio buvo vertos „extreme“ užduotys, nes jos itin įdomios, sunkiai pasiekiamos, bet vaizdas ir vietovė aplink buvo kerinti.
Pavyzdžiui, vienas iš „extreme“ taškų buvo paslėptas pelkėje, todėl dalyviai turėjo pasikliauti tik savo nuojauta, žemėlapio parodymais ir bristi į ją. Kiti „extreme“ taškai irgi nenuvylė dalyvių. Jiems teko bristi per upę, geležingus šaltinius, kopti ir orientuotis stačiausiais Verknės šlaitais.
Po orientacinių varžybų grįžę dalyviai džiūgavo, dalijosi patirtimi ir su šypsena atsiėmė diplomus.
M.Špiliausko pasiteiravus, kodėl jis orientacines lenktynes nusprendė organizuoti naktį, atsakė, kad norėjo padaryti visiškai priešingai, nei yra daroma kitose orientacinėse ar varžybose. Jos vyko nuo 20 val. iki 2 val. ryto.
„Aš juk nesu žinomas žmogus, todėl man reikėjo surengti orientacines tokias, kurios išsiskirtų iš kitų ir būtų įdomesnės. Šios orientacinės vyko pelkėse, giriose, tarp piliakalnių ir griovių“, – dėstė M.Špiliauskas.
Didžiausią motyvaciją vilniečiui suteikė įmonės, kurioms patiko jo idėja, išpildymas, ir jį palaikė.
Pašnekovas teigė, jog šis renginys buvo mokamas, tačiau jo tikslas nebuvo gauti pelno.
„Aš į šį renginį žiūrėjau ne kaip organizatorius, kuris siekia pasipelnyti iš šios veiklos, o kaip vietinis gyventojas, kuris nori parodyti Aukštadvarį. Norėjau parodyti, kurios vietovės, resursai bei ištekliai man yra gražūs ir sukelia teigiamus jausmus“, – pridūrė jaunuolis.
Iš šio renginio M.Špiliauskas neužsidirbo, todėl jis į tai labiau žiūri kaip į finansinį nuostolį.
„Aš iš šio renginio susigrąžinau tik dalį santaupų. Tačiau visos žinutės ir padėkos, kurias gavau po renginio, man daug svarbesnės nei pinigai. Visas emocijas, kurias įdėjau į šį renginį, sugrįžo su dar didesniu kaupu“, – sakė vilnietis.
Tie, kurie praleido Aukštadvaryje vykusias orientacines lenktynes, galės tą padaryti kitą kartą, nes Martynas jas planuoja suorganizuoti ir vėl.
Visų poreikiai skirtingi
Pašnekovas taip pat papasakojo, kodėl įžengė į orientacinių žaidimų veiklą prieš trejus metus. M.Špiliauskas renginių srityje pradėjo dirbti jau nuo mokyklos laikų. Anksčiau jis ten dirbdavo su technika, tačiau netikėtai perėjo prie orientacinių žaidimų.
„Vieną vasarą turėjau daugiau laisvo laiko, todėl į vieną renginių įmonę nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą CV. Po dviejų dienų sulaukiau skambučio su pakvietimu pas juos dirbti. Ten ir pradėjau organizuoti savo pirmuosius orientacinius žaidimus“, – teigė vilnietis.
Visas orientacinių užduotis M.Špiliauskas vykdė pagal užsakovų norus: „Kiekvieno poreikiai buvo labai įdomūs. Vieni norėjo pasivaikščioti pievutėje, o kiti – šokinėti per žarijas ir skraidyti su lynais. Kažkada teko lynus į medžius kilnoti ir padaryti kliūtis, kad žmonės kaip tarzanai galėtų šokinėti per pavojingus objektus“.
Per trejus metus, kiek buvo suorganizuota orientacinių žaidimų, Martynas net nesuskaičiuoja ant rankos pirštų. Tačiau jis įsitikinęs, kad jų bus tikrai virš 100.
Šiuo metu iš orientacinių žaidimų organizavimo M.Špiliauskas pasitraukė, tačiau greitu metu planuoja vėl ten sugrįžti – jis nori žiemą kurti nuosavą verslą ir toliau organizuoti orientacinius žaidimus.
