A.Juknevičius neslepia, kad į avarines situacijas yra pakliuvęs ir gatvėse, bet jau daug metų ir sėdant prie lenktyninio, ir prie kasdienio automobilio vairo jam svarbiausia yra saugumas.
Lenktynininko licenciją A.Juknevičius gavo 1999 metais, bet profesionalu save laiko nuo 2009-ųjų, kai pradėjo dirbti autosporto srityje.
Karštas interviu su A.Juknevičiumi – apie vairuojančias moteris, nuotykius ir finišą nešant automobilį ant rankų.
– Ar stabdžius sugalvojo bailiai?
– Pritariu. (Juokiasi.) Tiems, kurie lenktynių trasoje juda į priekį ir žino, kur juda, stabdžiai nereikalingi.
Su stabdžiais mes nuolat kovojame savo galvose. Pirmiausia reikia tinkamai pasirinkti kryptį, viską apskaičiuoti, o tada stabdžių nereikia.
– O gyvenime stabdžių reikia?
– Dauguma žmonių stabdo save pusę ar net visą gyvenimą, o paskui, kai įvertina nueitą kelią, gailisi: „Kodėl to nedariau? Kodėl tai dariau? Kodėl iššvaisčiau laiką? Kodėl neskridau ten, kur norėjau? Kodėl viską atidėliojau?“
Tai ir yra tie stabdžiai. Kai kam čakros atsiveria nugyvenus pusę gyvenimo, o kai kam neatsiveria niekada. Bet, neabejoju, dauguma susimąsto, jog turėdami galimybę gyvenimą nugyventų kitaip.
– Ar yra momentas, dėl kurio labiausiai gailitės, kad nuspaudėte stabdžius?
– Dar tiek daug nenugyvenau, kad galėčiau teisingai vertinti – reikia pasiekti tolimesnį tašką, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą.
– Ar jaučiate baimę?
– Žinoma.
– Ko labiausiai bijote?
– Mane gąsdina, kai ilgai ardamas vagą supranti, kad tai darei ne ta kryptimi. Man paprastai labai gaila laiko, kurį iššvaisčiau ką nors darydamas ne taip.
– Šoktumėte prisirišęs guma nuo Vilniaus televizijos bokšto?
– Esu šokęs. Kaip matote – gyvas. Proto man tai nepridėjo, bet aistrą nuotykiams aš turiu.
– Kokį automobilį vairuojate?
– Per savaitę dėl savo profesijos važinėju keturiais penkiais skirtingais automobiliais – neprisirišu prie vieno. O lenktyninius automobilius laikau paprasčiausiu sportiniu inventoriumi. Tie, kurie mėgsta lakstyti vėjo aitvarais, turi jų ne vieną, slidininkai turi įvairių slidžių, profesionalūs dviratininkai turi kelis dviračius.
Lenktyniniai automobiliai nėra skirti važinėti po miestą – nei į sodą, nei į darbą jais nevažiuoju, nors teoriškai nuvažiuoti galėčiau. Automobilio markė gyvenime man visiškai nieko nereiškia. Svarbu juo nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Automobilis man svarbus tik sporte.
– Ar įsėdęs į automobilį visada prisisegate saugos diržą?
– Beveik visada. Dabar. Jaunystėje dažniausiai nesisegdavau. Pasitaiko, kad diržo neprisisegu, kai važiuoju mieste labai nedidelį atstumą ir žinau, kad nebus didelio greičio.
Bet jei žinau, kad išvažiuosiu į greitesnę gatvę ar užmiestį, visada seguosi saugos diržą, nes ne iš teorijos, o iš praktikos žinau, kaip diržai saugo, kai vertiesi.
– Ant kokios automobilio dalies užrašytas skaičius 710?
– Gal tai – kilometrai per valandą kokiame „F 1“ spidometre?
– Niekada neskaitėte užrašo ant alyvos bako dangtelio OIL jį apvertęs?
– Ne. Neskaičiau.
– Ar mašiną mylite kaip žmoną, o varinėjate kaip uošvę?
– Nevarinėju nei uošvės, nei automobilį myliu kaip žmoną. Jei vyras sako, kad mašiną myli kaip žmoną, vadinasi, jis savo žmonos nemyli. Nes jei mylėtų, automobilis su ja nebūtų lyginamas. Tai – skirtingos kategorijos.
– Esate finišavęs ant trijų ratų...
– ... ant dviejų. Ant trijų kiekvienas kvailys gali, pabandykite finišuoti ant dviejų. (Juokiasi.) Dviem ratais važiavau 60 km greičio ruožo, įveikiau kopas ir finišavau.
Gale jau buvo tik diskai be ratų. Buvau pirmas Baltijos šalių lenktynininkas, tai padaręs Dakare.
Antras buvo Vaidotas Žala – jis irgi panašų atstumą Dakaro greičio ruože įveikė tik dviem priekiniais ratais. Kai turi aiškų tikslą, finišą gali pasiekti ir be pusės mašinos.
– Savo kojomis?
– Galima sakyti, kad savo automobilį iki finišo esame nešę ant rankų.
– Per kiek laiko įveikiate kelią nuo Vilniaus iki Kauno?
– Jeigu reikėtų, galėčiau įveikti per 30 minučių.
– Kiek pinigų kasmet išleidžiate baudoms už Kelių eismo taisyklių pažeidimus?
– Ne itin daug. Vidutiniškai – gal 150 eurų per metus.
– Už greitį, žinoma?
– Pasitaiko ir už automobilio statymą. Nesu didelis greičio viršytojas. Nelaikau savęs šventu, bet greitį viršiju tik ten, kur saugu. Baudų pasitaiko, nes juk pareigūnai gerai dirba savo darbą.
– Jeigu būtų jūsų valia, kaip patobulintumėte Kelių eismo taisykles?
– Skirčiau dideles baudas tiems, kurie lėtai važiuoja antrąja ar trečiąja juosta, nes daug grūsčių mieste susidaro dėl tų vairuotojų, kurie mieste lėtai važiuoja greitosiomis juostomis. Jie net nežiūri į veidrodėlius. Priekyje – tuščia, vėjai pusto, o už jų – kilometrinė eilė automobilių. Mane erzina tie vairuotojai, kurie nemato aplinkos. Tai dėl jų mieste susidaro didelės grūstys.
O grūstys Vilniuje tampa didele problema. Jų nebūtų, jei vairuotų italai, prancūzai ar vokiečiai. Man kelia nerimą, kad miestą grūstyse dusina žmonės, kurie nemoka vairuoti ir negerbia aplinkinių.
Dar nepatinka, kai vairuotojas prie šviesoforo užtrunka jungdamas pavarą, nors, užsidegus žaliam signalui, jis jau turėtų judėti. Be to, grąžinčiau ir žalias rodykles visose sankryžose.
Mes viską ribojame, bet reikėtų pajudinti ir tuos, kurie sudaro grūstis. Vairuoti automobilį – irgi darbas. Negalima miegoti prie vairo.
– Gatvėje esate bakstelėjęs kitai mašinai į galą?
– Esu turėjęs vieną eismo įvykį labai seniai. Važiuojant į Druskininkus Varėnos kelyje mane sumėtė ant ledo ir trenkiausi į „Passat“. Tad žinau, kas nutinka, kai prarandi kontrolę.
– Kaip jūs žiūrite į vairuojančias moteris?
– Teigiamai. Kai jos dažosi, tai sukelia šypseną – rytą dažnai matau, kaip vairuojančios moterys grūstyse darosi makiažą. Į gerai vairuojančią moterį visada žiūriu teigiamai.
Liūdniausia, kad dabar dažniau vyrai vairuoja blogiau nei moterys.
– Kaip reaguojate į nesąmones darantį vairuotoją mėgėją?
– Linkiu jam ir aplinkiniams sėkmės. Mes dažniausiai išvengiame incidentų, bet kai supranti, kad tokie į nieką nereaguojantys vairuotojai neretai tampa skaudžių įvykių priežastimi, liūdna.
Nežinau, kaip jie gauna vairuotojo pažymėjimą, kokios mokyklos juos rengia, bet pasitaiko tokių, kurie visiškai nesuvokia, ką veikia kelyje. Ačiū Dievui, kad tokių nedaug.
– Ar gyvenimo draugei paskolinate savo automobilį?
– Žinoma. Ji puikiai vairuoja ir automobilis jos rankose gal net saugesnis nei mano.
– Ar nebijote, kad po jos vairavimo automobilis pradės skleisti neaiškius garsus?
– Ne. Ji važiuoja gerai ir užtikrintai, bet automobilį saugo labiau nei aš. Nes man automobilis – daiktas, kuriuo reikia naudotis ir jei kam nors ateis laikas, o mano rankose tas laikas ateina greičiau, aš tai ir sutvarkysiu. O mano antroji pusė saugo automobilį, bet vairuoja užtikrintai.
– Ar pasimatymas automobilyje yra romantiškas?
– Abejoju. Automobilis gali tik padėti pasiekti romantišką vietą.
– Ar jūsų gyvenime pasitaiko neracionalių sprendimų?
– Žinoma. Visi stengiamės viską daryti brandžiai, logiškai, bet mumyse vyksta cheminės reakcijos ir jos tampa ne visai brandžių poelgių priežastimi.
