Pragaro lenktynių priešpaskutiniame greičio ruože iš Al-Ulos į Janbu al Bachrą greičiausias automobilį vairuojantis Dakaro lietuvis irgi bandė skrieti greitai, bet vis stodavo keistis plyštančių padangų. B.Vanagas pasikeitė penkis ratus ir iš vienuoliktosios smuktelėjo vieta žemyn. Iki dešimtuko – 9 min. 22 sek., kurios skiria nuo jį užbaigiančio Cyrilo Despres.
„O tai – labai daug“, – nedaugžodžiavo B.Vanagas.
Penktadienį – paskutinysis Dakaro greičio ruožas iš Janbu al Bachro į Džidą, kurioje prieš beveik dvi savaites prasidėjo ir baigsis šiemetės pragaro lenktynės.
Greičio ruože – „vargani“ 225 km, per kuriuos susigraibyti prarastas minutes bus itin sunku. Bet Dakare būna visko. Akivaizdžiausia tai buvo pernai, kai aukščiausiai iš lietuvių buvęs Vaidotas Žala atrodė neaplenkiamas, bet paskutiniame etape pažeidė ratą, prarado labai daug laiko ir smuktelėjo net 11 pozicijų.
Užtat Arūnas Gelažninkas, jei tik Fortūna neatgręš nugaros, šiemet taps nugalėtoju. Dakare, matyt, sunkiausios – vienišių klasės – lyderis turi didelį atotrūkį nuo artimiausio persekiotojo. Geležinis žmogus pateisino savo pavardę ir šiame Dakare stoiškai išgyveno kiekvieną nesėkmę.
Jis gelbėjo gyvybes ir svajonę, pats kartais klaidžiojo, ieškodamas kelio ir skaudžiai išgyvendamas dėl kiekvienos prarastos minutės. Tačiau nedejavo ir kantriai yrėsi pirmyn.
Penktadienį Dakare – ankstyvas startas ir ankstyvas finišas. O vėlų vakarą Džidoje, kaip ir beveik prieš dvi savaites, visi Dakaro pragare išgyvenę lenktynininkai vėl užvažiuos ant pakylos ir atsiims medalius. Būti tarp prizininkų – svarbu. Bet dar svarbiau laimėti kovą su pragaištingomis trasomis ir su savimi.
Svarbu ir būdo savybės
Lūžtančią ir gendančią Dakaro ralio techniką naujam gyvenimui prikelia auksarankiai mechanikai. Jie dirba dieną naktį.
Tai jie pastato ant ratų kartais jau sunkiai riedantį lenktyninį automobilį, o A.Gelažninkas savo motociklą taiso pats, nes vienišių klasėje negali turėti mechaniko.
Jei tai būtina, automobilį per vieną naktį mechanikai kone perrenka ir kitą rytą tas automobilis vėl skrieja sunkiomis lenktynių trasomis.
„Dakare dirbant mechaniku, matyt, svarbiausia – nedaryti klaidų. Tvarkydamas automobilį negali palikti kokių nors nebaigtų ir nesužiūrėtų dalykų – privalai viską pamatyti.
Kitas labai svarbus dalykas – nepalūžti, nes kartais jau nebeturi jėgų, rodos, jau tuoj eisi miegoti, bet randi dar ką nors ir supranti, kad šiandien miegoti neisi ir nežinai, ar numigti pavyks rytoj“, – teigė su Antanu Juknevičiumi šeštajame Dakaro ralyje dirbantis 36 metų Valdas Sinkevičius.
Jam antrino ketvirtame Dakare dirbantis „Inbank Toyota Gazoo Racing Baltics“ Techninės bazės, kuri ralyje aptarnauja Benedikto Vanago ir Edvino Juškausko automobilius, vadovas Artūras Šerkšnas.
Anot jo, dirbant pragaro lenktynėse, svarbiausia mechaniko savybė – atsakingumas. Antroje – jo gebėjimas atlaikyti sunkumus: „Čia labai pavargsti, būna streso ir bemiegių naktų.
Žmones nuovargis veikia skirtingai – vieni tampa pikti, kiti gali užsisklęsti ir sėdėti kamputyje, tad labai svarbu, kad mechanikas, nors ir pavargęs, gebėtų likti pozityvus ir susitelkęs, kad komandoje būtų normali atmosfera“, – sakė A.Šerkšnas.
Tokios pat nuomonės ir su Gintu Petrumi pirmame Dakare dirbantis 30-metis Donatas Uždavinys. „Svarbu, kad mechanikas būtų ištvermingas, gebėtų susidėlioti darbus, žinotų, nuo ko reikia pradėti, kai automobilis atvyksta ir palaipsniui įvertintų, ką reikia daryti nedelsiant, o ką galima atidėti kitam kartui, nes naktis Dakare kartais būna labai trumpa, tad kartais negali spėti visko padaryti“, – sakė D.Uždavinys.
Jautėsi lyg nesavas
46 metų alytiškis Rimas Granskas dirba aštuntajame Dakare. Nuo 2013 metų legendiniame ralyje jis buvo A.Juknevičiaus, B.Vanago, E.Juškausko komandose, o šiemet atvyko kaip Vaidoto Žalos mechanikas, tačiau šiam pasitraukus jau antrajame greičio ruože, ėmėsi tvarkyti E.Juškausko automobilį, su kuriuo dirbo ir pernai.
„Iš ptradžių jaučiausi kaip nesavas, nes Vaido pasitraukimas ir nebaigtas Dakaras davė per galvą – buvo tikrai nesmagu. Vaidas paskolino savo kemperį E.Juškauskui, tad likau kaip šio kemperio vairuotojas ir nežinojau, ko griebtis.
Bet pasikalbėjome su A.Šerkšnu, kuris paprašė padėti mechanikams, o aš šį darbą išmanau, tad jaučiuosi atsidūręs savo vietoje“, – pasakojo R.Granskas.
Daiktus į šį Dakarą Rimas susikrovė paskutinę minutę. Prieš pat kelionę į Saudo Arabiją dviem V.Žalos mechanikams buvo patvirtintas koronavirusas. Juos pakeitė Romas Žalnierukynas ir latvis Kristapas Ulmis. Vyriausiuoju mechaniku tapęs R.Žalnierukynas į savo mechanikų komandą pasikvietė ir R.Granską – žmogų, su kuriuo jau yra dirbęs ir žino jo gebėjimus.
„Kai kažkuriais metais per pastaruosius aštuonerius nevažiavau į Dakarą, prie televizoriaus jaučiausi keistai – norėjosi pačiam ten būti. Tad šiemet, kad ir išvykti reikėjo staigiai, abejonių nekilo“, – patikino Rimas.
Nors MINI, kuriuo Dakare važiavo V.Žala, ir „Hilux Overdrive“, kuriuo lenktyniauja E.Juškauskas – skirtingi automobiliai, R.Granskas tvirtina, kad jam nėra skirtumo, kurį sportinį automobilį remontuoti.
„Automobilių principai tie patys – pavarų dėžė, sankaba. Yra niuansų, bet esmės jie nekeičia. Dakare dirbu ne pirmus metus, tad visus tuos automobilius esu čiupinėjęs. Kai pradėjau dirbti su MINI, man tai buvo naujiena, bet pasigilinau keletą dienų, paskaičiau literatūros, pasitariau su kolegomis ir tapo viskas aišku“, – teigė R.Granskas.
Pailsi ir vėl nori sugrįžti
A.Juknevičiaus „Hilux Overdrive“ tvarkantis V.Sinkevičius automobilių sporte dirba 15 metų. Beveik visus metus jis tvarko žiedinėse lenktynėse dalyvaujančius automobilius, o artėjant Kalėdoms pradeda rengtis eiliniam Dakarui.
„Jau neįsivaizduoju savo žiemos be Dakaro. Nežinau, ką veikčiau. Atšvęsčiau Naujuosius, o kas toliau? Matyt, eičiau į darbą. O dabar jau šeštus metus žinau, kad atšvęsiu Kalėdas ir Naujuosius jau sutiksiu rengdamasis Dakarui. Grįžtu, o žiema persiritusi į antrą pusę, dienos ilgesnės. Tame yra pliusų“, – šypsojosi Sinkiu vadinamas mechanikas.
Anot jo, dienos, o gal net labiau – naktys, Dakare, pasitaiko, prailgsta. Ypač, kai tenka iki aušros remontuoti gendantį automobilį, o paskui dar irgi neiti ilsėtis, mat mechanikai ralyje turi ir kitų pareigų. Viena tokių – įrengti komandos stovyklą: patiesti tentą automobiliui, pastatyti palapines, iškabinti vėliavas, išskleisti stalus ir kėdes.
Kaskart kraustantis į kitą bivaką, tą stovyklą būtent mechanikams reikia ir sutvarkyti.
„Kai jau esu visiškai pavargęs, kartais pagalvoju: na, ko man reikėjo čia važiuoti? Bet vis tiek važiuoju. Grįžtu, pailsiu, praeina laiko ir pagaunu save galvojant, kad Dakaras vėl artėja, jau reikia dėliotis planus, nes vėl reikės važiuoti.
Kai pervargsti, manai, kad viskas – gana! Bet pailsi ir vėl viskas iš naujo. Atostogos, matyt, tam ir sugalvotos, kad perkrautum save“, – teigė V.Sinkevičius.
Vietoj miego – kokybė
B.Vanago ir E.Juškausko automobilius tvarkantiems mechanikams vadovaujantis A.Šerkšnas, kaip ir kiti legendiniame ralyje dirbantys mechanikai, čia miega nedaug, bet miegas jam – mažiau svarbus už gerai atliktą darbą.
„Esu normaliai nemiegojęs 12 parų iš eilės. Bet esu miegojęs 16 valandų be pertraukos. Per Dakarą vidutiniškai miegame 2-3 valandas. Pastebėjome, kad Dakare darbą baigiame vieni paskutiniųjų. Tuos darbus galėtume padaryti daug greičiau, bet tada liktų tikimybė suklysti.
Atidumas ir darbų kokybė mums yra svarbiausia. Tad miegą aukojame dėl aukščiausių kokybės standartų“, – tvirtino A.Šerkšnas.
Jaučiasi gana užtikrintas
Nors D.Uždavinys dirba pirmame Dakare, jis turi daug patirties dirbdamas kitose bekelės lenktynėse, nors šiaip duonai uždirba kitoje srityje – yra šaldymo įrangos meistras-priėmėjas.
15 metų mechaniku, o penkerius jų – automobilių sporto mechaniku dirbantis Donatas pastaraisiais metais taisė daugkartinio Lietuvos bekelės čempiono Vaidoto Paškevičiaus techniką.
Dabar Dakare jis tvarko G.Petraus „Optimus Evo-3“ ir, nors yra ralio debiutantas, jaučiasi pakankamai užtikrintas.
„Yra tokių dalykų kaip pagrindinis automobilio kompiuteris, į kurį neįlįsi ir nepažiūrėsi, kas jam yra, bet kadango Dakare yra prancūzų gamyklinė komanda, kuri tą kompiuterį montavo, žino schemas, ji padeda su elektra. O visa kita tvarkomės patys“, – sakė D.Uždavinys.
Tenka ieškoti išeičių
Šie nagingi vyrai per trumpą laiką gali išspręsti net ir didžiausias automobilio bėdas. Net automobilių kapinėse, kurių Dakarą rengiančioje Saudo Arabijoje, yra pilna, jie, matyt, rastų sprendimą.
Mat tokių kūrybiškų sprendimų per karjerą buvo ne vienas.
V.Sinkevičius mena, kaip 2019 m. Dakare teko ieškoti išeičių, kai nuolat kaito A.Juknevičiaus „Hilux Overdrive“ variklis. Vieną naktį jį tvarkė, kitą, kol galiausiai teko priimti nestandartinį sprendimą.
„Mums reikėjo nuėmus cilindro galvutę šlifuoti bloką – lyginti plokštumą. Ieškojau KAMAZ komandoje, MAZ komandoje, kol galiausiai radau ir atsitempiau didelį šlifavimo akmenį, kuriuo tą plokštumą ir šlifavome. Niekas niekada taip nedarytų – vežtų į gamyklą ant staklių, bet, kai esi smėlynuose ir neturi kitų galimybių, tenka suktis iš padėties“, – pasakojo Sinkis.
D.Uždavinys irgi ne kartą ieškojo galimybių išspręsti neišsprendžiamą automobilio bėdą. Ne Dakare – kitose varžybose neturėdamas spyruoklių, jis rado įdomų būdą apsieiti be jų.
„Buvo likę tik amortizatoriai, nes greičio ruože išlakstė spyruoklės. Kad automobilis nešokinėtų, atpjovėme dalį saugos diržų ir juos pritvirtinome vietoj spyruoklių“, – pasakojo D.Uždavinys.
A.Šerkšnui labiausiai įsiminė pirmasis Dakaras, kuriame dirbo 2018 m. Tuomet itin dažnai kentėjo B.Vanago „Hilux Overdrive“ galiniai sparnai. Lietuvio mechanikai nupirko visus ralio bivakuose esančius sparnus tokio modelio automobiliui ir jų nebeliko.
„Bet mes vis tiek pritrūkome. Tad galiausiai pritaikėme „Ford“ automobilio sparnus. Manau, tie, kas nelabai išmano automobilius, to net nepastebėjo“, – juokėsi A.Šerkšnas.
Svarbu mėgti savo darbą
O kaip mechanikus į savo komandą renkasi Dakare dalyvaujantys Lietuvos lenktynininkai?
A.Juknevičius tvirtina, kad Lietuvoje yra daug puikių mechanikų. „Vyrai Lietuvoje apskritai nagingi – jų rankos auga iš ten, iš kur reikia. Lietuviai išties darbštūs, nagingi ir imlūs, tad išsirinkti mechaniką nėra didelių problemų.
Tačiau man svarbu, kad žmogus būtų visiškai atsidavęs savo darbui. Jis turi norėti būti Dakare ir kiekvieną varžtą sukti su didele meile ir atsakomybe. Šis principas pas mus yra pagrindinis. Visi komandoje viską darome iš širdies. Jei dirbi iš širdies, vadinasi, tu mums tinki“, – sakė A.Juknevičius.
Anot B.Vanago, visi Dakare esantys mechanikai su juo dirba visus metus. „Rinkdamiesi žmones, kreipiame dėmesį į du svarbiausius dalykus – požiūrį ir kompetenciją. Mums rašo nemažai žmonių, ne vienerius metus dirbančių automobilių sporte, bet jų požiūris dažnai netinka, tad nemažai darbuotojų auginamės patys“, – teigė B.Vanagas.
G.Petrui svarbiausia, kad mechanikas itin norėtų vykti į tokį ralį, nes darbo sąlygos jame – itin sudėtingos: daug dulkių, įtampos, nemigos.
„Tad noras čia būti yra svarbiausia, bet, žinoma, reikalinga ir patirtis, gebėjimas rasti sprendimus, kai jų nelabai yra, nes kartais trūksta įrankių ar kokios detalės, o vienas iki galo neprisuktas varžtas gali kainuoti visą Dakarą“, – sakė G.Petrus.
Visi lenktynininkai it susitarę tvirtina, kad svarbiausia detalė automobilyje – su meile atliktas darbas.
