Dešimtasis greičio ruožas. Iš Neomo į Al Ulą
Dešimtasis 2021-ųjų etapas. Iš ateities miesto Neomo į UNESCO pasaulio paveldo sąraše esantį Al Ulą. Dešimtasis greičio ruožas Dakaro karius pasitiko 583 kilometrų diena, iš kurių 342 kilometrai reikalavo aktyvuoto kovinio režimo. Greičio ruože šį kartą buvo numatytos 47 kilometrus besitęsiančios ir konkrečiu minučių skaičiumi apribotos dvi neutralizacijos atkarpos.
Jų įveikimas į bendrą greičio ruožo laiką neįskaičiuojamas. Galiausiai, dieną užbaigė beveik 200 kilometrų pasivažinėjimas iki bivako, kirtus finišo liniją.
Trasos dangos profilis: 42 proc. gruntas, 44 proc. smėlis, 12 proc. asfaltas, 1 proc. akmenys, 1 proc. išdžiūvę ežerai. Paverskime šiuos skaičius laukusiais iššūkiais.
Nuostabus kraštovaizdis, svarbi navigacija ir greita pabaiga
Taip būtų galima apibūdinti laukusią dieną. Dakaro standartais – neilgas greičio ruožas. Bet tai dar nereiškė, kad jis bus lengvas. Kodėl? Dešimtojo greičio ruožo maršrutas savo dangų sudėtimi priminė devintojo greičio ruožo maršrutą, tik išdėstytą priešinga kryptimi. O tai, ką su lenktynininkais ir jų bolidais „padarė“ devintojo greičio ruožo kratymasis beribiais akmenynais ir jų keliama terapija įkalčiai labai akivaizdūs.
Prakirstos padangos, įskilę stiklai, ant laidų ir gerų vilčių besilaikančios lempos ir nemokama vidinės ištvermės patikra. Visa tai reikėjo išgyventi antrą kartą.
Užmynus akceleratoriaus pedalą iki dugno ir kirtus starto liniją dalyvius pasitiko greitas žvyrkelis, kurį pakeitė smėlėti kanjonai, nusėti akmenimis, vingiuotos ir smėlėtos bekelės atkarpos ir 27 minučių neutralizacija.
Vėliau sekė 100 kilometrų siaurų vingiuotų kelių su daugybe skirtingą tempą diktuojamų atkarpų (nuo greitų ruožų iki akmenuotų bekelių), dar viena, 42 minučių neutralizacija, o pabaigoje – greita, padangoms negailestinga žvyrkelio atkarpa.
Aštuntą dieną iš dešimties – sumaišyti starto laikai
Devintame greičio ruože ekipažas startavo iš 47-osios vietos, nors antradienį finišavo 35-oje vietoje. Lenktynininkų dueto priekyje šiame greičio ruože laukė dešimtis kitose klasėse besivaržančios lenktyninės Dakaro technikos. Tradiciškai – sunkvežimiai, lengvieji prototipai, SSV motobagiai. Didžioji jų dalis – lėčiausi Dakaro žvėrys – sunkvežimiai.
Stumdantis dėl vietos šioje transporto priemonių mėsmalėje ir neturint pakankamai erdvės lenkimui, automobilių kokpituose sėdinčių lenktynininkų organizmams teko apsišarvuoti kantrybe ir laukti tinkamo momento lenkimui stengiantis išsilaikyti trasos trajektorijoje, kur dar reikėjo saugoti ir ratus, į kuriuos kėsinosi aštrūs akmenys.
Galiausiai, praleidęs trasoje 3 valandas ir 24 minutes, 14:50 Lietuvos laiku ekipažas pasiekė dešimtojo greičio ruožo finišą, preliminariai 22-oje vietoje, pakartodamas iki tol pasiektą geriausią šių metų rezultatą.
Kaip dieną vertina lenktynininkai?
„Viskas sklandžiai, tik kad teko pasėdėti dulkėse. Reikėjo lenkti ne vieną. Ko gero, gausime vieną baudos minutę už greičio viršijimą. Bet padėjom gerą pagrindą ketvirtadienio laukiančiam startui. Džedoje startuosime iš geros pozicijos, priekyje turėtume turėti tik 8 sunkvežimius, jokių SSV motobagių“, – žodžius lyg žirnius į sieną bėrė navigatorius Darius Vaičiulis.
„Buvo momentas. Išlindom iš dulkių, iš tos aklos zonos, atsirandančios lenkimo metu, o prieš akis – tramplinas. Ir kaip šovėm į viršų. Pašokom gal kokius keturis metrus. Aš galvojau, kad automobilis išsiskies. Toks smūgis stiprus buvo, kaklą dar dabar skauda. Tvojom nevaikiškai, bet nusileidom ir nurūkom savo greičiu tolyn“, – įkandin jam dienos įspūdžiais dalijosi lenktynininkas Antanas Juknevičius.
