Antanas Juknevičius dešimtajame greičio ruože važiavo ne to rašto padangomis, kuriomis privalėjo važiuoti visą Dakarą – ši taisyklė galioja visiems vadinamiesiems prioritetiniams lenktynininkams. Šie visą ralį privalo važiuoti vieno konkretaus rašto padangomis. Visiems kitiems lenktynininkas ši taisyklė nėra taikoma.
„Nebeturėjome naujų tokio rašto padangų, senosios – jau ant ribos, tad priėmėme sprendimą dėtis kitokio rašto senas padangas, nors teoriškai to daryti negalėjome“, – aiškino A.Juknevičius. Ant jo „Hilux Overdrive“ buvo uždėtos kito rašto, bet senos (!) – yra jau daug pažangesnių technologijų – padangos.
Iškart po dešimtojo etapo finišo bivake, kuriame, kitaip nei po finišo greičio ruože, dar patikrinama, ar pervažiavimuose ruožų lenktynininkai nepažeidė kelių eismo taisyklių, prie A.Juknevičiaus „Overdrive Hilux“ prisistatė Dakaro teisėjai. Nufotografavo „Lape“ pravardžiuojamo automobilio padangas ir ištarė: „Gavome Lietuvos lenktynininko skundą .“
Dar nežinia, ar A.Juknevičius bus nubaustas, tačiau istorija nuskambėjo neskaniai.
Taisykles laužo ir organizatoriai
Galima būtų ginčytis, kad nustatytų taisyklių privalu laikytis ir tai būtų absoliuti tiesa, jei nebūtų keleto „jeigu“.
Jeigų tų taisyklių laikytųsi visi: pradedant kitais lenktynininkais, baigiant pačiais Dakaro organizatoriais. Jeigu padangos raštas ką nors iš esmės keistų – važiavimo greitį, vairuotojo profesionalumą, pridėtų pranašumo. Gal ir keistų, jei tai būtų naujausio modelio ir naujos padangos, bet čia kalba eina apie senas.
Pavyzdžiui, maratono etape prioritetiniai lenktynininkai privalėjo naudoti tik savo turimas tris atsargines padangas. Nei skolintis, nei skolinti padangų jie negalėjo negaudami baudos. Atsarginių ratų jie gauti negalėjo ir iš pagalbos sunkvežimio. Taisyklėse aiškiai parašyta: bauda bus skirta ir tam, kuris skolinosi padangas, ir tam, kuris paskolino.
Ar kas nors to paisė? Baikite, nemanau. Net pirmojo dešimtuko lenktynininkai interviu aiškino, kaip dalijosi padangomis tarpusavyje.
Ar per maratoną Dakaro organizatoriai paisė pačių sugalvotos taisyklės, kad po pirmosios maratono dienos taisytis techniką privalo tik patys lenktynininkai? Galbūt – padedami varžovų, bet tikrai ne mechanikų. O techninės pagalbos sunkvežimių tame uždarame bivake buvo ne vienas.
Taisyklėse aiškiai buvo parašyta: Dakaro dalyviai nakvos arba vienoje bendroje patalpoje, arba – jei turės – palapinėse. Bet bivake lyg grybų pridygo ir kemperių, kurių ten neturėjo būti.
Yra lygių ir lygesnių. Vieniems taisyklės privalomos, kiti jas drąsiai gali laužyti.
Ne kartą įrodinėjo meistriškumą
Kad ir kaip ten būtų, ta lietuvių kova trasoje dėl aukštesnės vietos – visada jaudinanti. Daugeliui Dakaro mėgėjų gal net ir nelabai svarbu, kas kokiu automobiliu važiuoja, mat būtent automobiliais ralyje lenktyniauja daugiausia lietuvių.
Arūnas Gelažninkas šiame Dakare – vienintelis Lietuvos motociklininkas, Laisvydas Kancius – vienintelis keturratininkas.
Nuo technikos per varžybas priklauso itin daug. Naujesnės kartos automobiliai, natūralu, važiuoja greičiau. Svarbus, žinoma, ir meistriškumas, o, kad turi pakankamai vairavimo įgūdžių, lietuviai jau ne kartą įrodė.
Po to, kai po pirmųjų savo Dakarų, kuriuos įveikti buvo tik svajonė, jie persėdo į naujesnius – beveik (!) naujausios kartos – automobilius, Lietuvos lenktynininkai ėmė varžytis su geriausiais.
A.Juknevičius 2018 m. Dakare buvo 12-as, tokią pat vietą po metų užėmė Vaidotas Žala, pernai tapęs pirmuoju Baltijos šalių lenktynininku laimėjęs Dakaro ralio pirmąjį greičio ruožą. Benediktas Vanagas 2019 m. finišavo 11-as, o šiemet vėl taikosi į pirmąjį dešimtuką.
Kas paskundė Antaną, gal ne taip ir svarbu. Svarbiau šioje istorijoje teisėjo žodžiai: „Gavome Lietuvos lenktynininko skundą.“ Tuo viskas ir pasakyta.
O apskritai Dakare jau sklando atostogų nuotaikos. Liko tik du greičio ruožai. Tačiau atsipalaiduoti nevalia.
„Dar visko bus“, – lyg susitarę kartojo visi ir rengėsi sunkiam priešpaskutiniam ruožui. Penktadienį – jau ralio finišas ten, kur Dakaras šiemet ir prasidėjo, – Džidoje.
Neturėjo kito pasirinkimo
Dakare su Edvinu Juškausku dalyvaujantis šturmanas Aisvydas Paliukėnas po sėkmingų ir ne itin gerų greičio ruožų arti randa artimiausią žmogų išsikalbėti. Antrus metus iš eilės su sūnumi į Dakarą išvyko ir jo tėvas Arnas. Tėvo draugija Dakare itin džiaugėsi ir iš ralio jau pasitraukęs Vaidotas Žala.
49 metų advokatas Arnas Paliukėnas automobilių sportui atidavė per 20 metų. Jis pats sėdėjo prie lenktyninio automobilio vairo, buvo šturmanas klasikiniame ralyje, dabar antrą kadenciją dirba Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) apeliacinio teismo teisėju.
Tad nieko keista, kad ir Arno sūnus Aisvydas dar būdamas pradinukas pareiškė, kad nori išbandyti automobilių sportą.
Aisvydas dar turi seserį dvynę. Kai dvynukai susirengė eiti į pirmąją klasę, tėvas jų paklausė, kokiam savo pomėgiui norėtų skirti daugiau laiko?
Duktė pasirinko kažką iš mergaičių labiau mėgstamų užsiėmimų, o Aisvydas iškart pareiškė: „Tėti, neturiu kito kelio – tik rinktis automobilių sportą.“
Tėvas kiek sutriko, mat sūnus buvo dar per mažas sėsti prie automobilio vairo, tačiau nesipriešino Aisvydo norui ir nuvedė jį išbandyti kartingų trasos.
Ūgtelėjęs Aisvydas sėdo į klasikinio ralio šturmano kėdę. Tačiau prieš porą metų pareiškė tėvui ketinantis važiuoti ir į Dakarą.
Svajoti apie legendines lenktynes Aisvydas pradėjo susipažinęs su E.Juškausku. Iš pradžių duetas svarstė pradėti nuo mažesnių tokio tipo lenktynių – „Africa Eco Race“. Tačiau besikalbant apetitas kilo ir pernai kaunietis Edvinas bei vilnietis Aisvydas išvyko į debiutinį savo Dakarą.
„Aisvydas ir klasikiniame ralyje, ir Dakare yra pakankamai savarankiškas, jis niekada nebuvo atėjęs prašyti pinigų. Čia jis pats viską sprendžia. Aš net nežinau jokių su Aisvydo ir Edvino finansais susijusių dalykų“, – tvirtino Arnas Paliukėnas.
Pasitiki saugos įranga
Paskui sūnų į Dakarą pirmąkart pernai išvyko ir Arnas. Edvino Juškausko ir Aisvydo Paliukėno ekipažas debiutiniame Dakare buvo priverstas pasitraukti dėl automobilio gedimo, tad į Dakarą grįžo ir šiemet. Arnas vėl leidosi su sūnumi į pragaro lenkynes.
„Man svarbus artimųjų palaikymas. Autosporte esu dėl tėčio, skaičiau komentarų, kad gal ir Dakare esu dėl tėčio, bet yra priešingai – tėtis labiau dėl manęs yra čia. Jei aš nevažiuočiau, tai ir tėčiui nebūtų labai įdomu čia būti. Norėčiau, kad ir daugiau artimųjų būtų šalia, bet dėl COVID-19 pandemijos yra daug apribojimų, tad tikiuosi, kad kitąmet daugiau man artimų žmonių galės atvykti“, – sakė Aisvydas.
Arnas Dakare serga už sūnaus ekipažą, tačiau tvirtina nejaučiantis nerimo, kad trasoje gali kas nors nutikti.
„Būdamas automobilių sporte tiek metų, aš pakankamai pasitikiu saugos įranga automobiliuose. Suprantu, kad visaip gali atsitikti, bet manau, kad atsitikti gali bet kokioje gyvenimo situacijoje. Tiesiog žinau labai daug situacijų, kai žmogus nebuvo automobilių sporte, nešokinėjo parašiutais, tiesiog išėjo – trys laipteliai lauko durų, parkrito, trenkėsi galvą ir žuvo vietoje“, – pasakojo Arnas Paliukėnas.
Laukdavo ir nerimaudavo
Savo tėvą į Dakarą jau ne pirmus metus buvo atsivežęs ir iš šiemečio ralio jau pasitraukęs Vaidotas Žala. Porą metų prieš tai Kęstutis Žala buvo tik žiūrovas, tačiau šiais metais sūnaus komandoje jis turėjo pareigų – vairuoti kemperį, kuriame Vaidotas ilsėdavosi, ir gaminti pusryčius. Kęstutis neslepia, kad dėl sūnaus itin išgyvena.
„Jaudinuosi dėl visko. Lauki, lauki, niekaip nesulauki. Ypač – per pirmuosius Vaido Dakarus, kai nuolat gedo: vis neatvažiuoja ir neatvažiuoja, kai jau galiausiai atvažiuoja – lengviau atsidūsti“, – teigė 62 m. K.Žala.
Jis pats gal prieš 20 metų dalyvavo traukos lenktynėse ir buvo paskutinis. Automobilių sportas K.Žalos nesužavėjo, tačiau juo susirgo jo sūnūs Vaidotas ir Žygimantas.
Už 33-ejų Vaidotą pusantrų metų jaunesnis Žygimantas klasikiniame ralyje sėdo į šturmano kėdę, o vyresnėlis tapo dueto lyderiu.
Nors Kęstutis kukliai kratosi to, kad būtent jis paskatino Vaidotą dalyvauti Dakaro ralyje, sūnus tvirtina kitaip.
„Tėvui Dakaras atrodė ypatingas renginys, kuriame, jei esi susijęs su automobilių sportu, turi atsidurti. Tuo metu man tai neatrodė kažkokia labai traukianti kryptis – klasikinis ralis man buvo įdomesnis, nes ten kiekvieną kilometrą gali važiuoti maksimaliu tempu, viskas vietoj, aišku, technika suprantama.
Bet prieš šešerius metus išbandžiau Dakarą ir po truputį užskabinau. Pasikeitė ir požiūris ir dabar man Dakaras atrodo kaip pagrindinis iššūkis“, – pasakojo V.Žala.
Sūnumi itin didžiuojasi
Kęstutis didžiuojasi sūnaus laimėjimais ir tiki, kad šis gali pasiekti itin daug.
„Vaidas tikrai turi lenktynininko gyslelę. Kai pirmą kartą išvažiavome pasimokyti į Jungtinius Arabų Emyratus, Vaidą mokė lietuvių kilmės lenktynininkas Artūras Ardavičius. Kai jis pirmą kartą pamatė Vaidą vairuojantį smėlynuose, sakė, kad toli eis“, – šypsojosi K.Žala.
O Vaidotas, jei tik yra tokia galimybė, nori, kad per varžybas tėvas būtų šalia, nors kartais sūnus nuo tėvo gauna ir barti.
„Tas savaites Dakare ritmą bandau pats reguliuotis, bet ne visada taip išeina, tai nuo tėčio vis gaunu gauti, kad ko nors nepadariau ar nepavalgiau. Galima sakyti, kad laksto iš paskos su šaukštu“, – juokėsi V.Žala.
Tėvų palaikymas Aisvydui Paliukėnui ir V.Žalai per varžybas svarbus dar ir dėl to, kad po nesėkmių jie arti randa petį pasiguosti, o sėkme smagiausia džiaugtis su pačiais artimiausiais.
