Su savimi pasiėmę ne tik reikalingiausias atsargines dalis, kurių galėtų prireikti tvarkantis techniką, bet ir palapines, miegmaišius, šiltesnių drabužių, mat Sakaka, kurioje teks nakvoti, šiauriausias ir, matyt, šalčiausias šio ralio taškas, – Dakaro kariai leidosi į nežinią.
Antanas Juknevičius ir Benediktas Vanagas – vadinamieji prioritetiniai lenktynininkai, o tai reiškia, kad maratono etape jie neturės teisės prašyti kitų dalyvių paskolinti padangų, jei netyčia visas išdaužytų. Su savimi jie gali turėti tik tris, tad jas ypač reikės saugoti, mat Saudo Arabijos trasose akmenys patys lenda po ratais.
Drausdami prioritetiniams lenktynininkams skolintis papildomus ratus, Dakaro organizatoriai siekia suvienodinti visų ralio dalyvių galimybes.
Atsisveikinti teko iš ryto, mat į Sakaką organizatorių sraigstasparniu leista skristi tik saujelei žurnalistų. Tačiau, kad ir kaip griežtai viską draustų dėl galimos pagalbos dalyviams – žurnalistams net neleista vykti į maratono startą – Dakaro organizatoriai padaro ir nuolaidų. Tokių, kurių absoliuti dauguma taip ir liko nesupratę.
Maratono išvakarėse, jau vėlų vakarą, pasirodė žemėlapis, kaip kemperiams nuvykti į stovyklą Sakakoje, kurioje nakvos lenktynininkai. Pasirodo, buvo duotas leidimas kemperiams atvykti į maratono stovyklą.
Šiaip visi lenktynininkai turėjo miegoti didžiulėje salėje, bet Dakaro kuluaruose kalbama, kad didžiosios komandos pakėlė triukšmą, mat šimtams žmonių grūdantis vienoje patalpoje, didėja COVID-19 grėsmė. Todėl padaryta išimtis ir kemperiams – kai kurių lenktynininkų miegamiesiems – leista atvykti į Sakaką. Uždarose socialinių tinklų grupėse iškart kilo diskusija, o kaip sukontroliuoti, kad prie kemperio vairo nesėdėtų mechanikas?
Nuolaida Sakakos stovykloje turėti savo kemperį pasinaudojo ir Benedikto Vanago bei Edvino Juškausko ekipažai. Kemperį E.Juškauskui paskolino Vaidotas Žala, kurio MINI sulūžo antrajame etape ir lietuvis išvyko namo.
Su į maratono etapą išvykusiais lenktynininkais iš Chailio išsikraustė ir bivakas – pagalbos sunkvežimiai ir kiti kiti komandas lydintieji automobiliai 800 km patraukė ten, kur šviečia saulė ir nelyja, – Neomo link.
Stato ateities miestą
Iš beveik kilometro aukščio virš jūros lygio leidžiantis prie pačios jūros, darganą keitė šiluma.
Artėjant Neomo link, bokštus primenantys akmenuoti kalnai nerodė jokių gyvybės ženklų. Per plentą neskubėdami vaikščiojo kupranugariai, pakelėje ganėsi asilai.
Ant Raudonosios jūros kranto statomas Neomas turėtų tapti išmaniuoju megamiestu ir turizmo traukos centru. Neomui pastatyti planuojama išleisti 500 milijardų eurų.
Neomas – sosto įpėdinio princo Mohammedo bin Salmano plano dalis. Tai princas ėmėsi reformų, rengdamas Saudo Arabiją erai po naftos. Dėl šių reformų iki tol viena uždariausių pasaulio valstybių 2019 metų pabaigoje išdavė pirmąsias turistines vizas.
Princas tikisi, kad futuristinis miestas Saudo Arabijos šiaurės vakaruose, prie Izraelio ir Egipto, bus pažangiausias šalyje.
Virš Raudonosios jūros stūkso vulkaninės kilmės kalnai. Vietos gyventojai pasakoja, kad ten tekančios upės slėnyje, perėjęs Egiptą, apsistojo Mozė.
Labiausiai erzina smėlis
Ralio stovykla vakarėjant įsikūrė Raudonosios jūros pakrantėje. Ten visa lenktynininkų palyda ir lauks jų grįžtančių pirmadienio pavakare po maratono etapo.
Dėl pasaulinės koronaviruso pandemijos Dakaro ralio dalyviams pirmą kartą per daug metų privaloma nakvoti lauko stovyklose, vadinamajame bivake. Stovykloje yra viskas, ko reikia bent minimaliam patogumui, tačiau kai kurios komandos dar didesniu patogumu pasirūpino pačios.
Dakaro ralio dalyvių laikinieji namai – bivakas – kasdien įsikuria vis kitoje Saudo Arabijos vietoje. Lenktynių dalyviai – tarsi klajokliai mongolai – kasdien susipakuoja mantą ir keliasi į kitą vietą.
„Bivakas – tarsi visas miestas ir viskas čia idealu, turime viską, ko reikia. Įspūdinga“, – sakė keturratininkas Laisvydas Kancius. Jis ne tik pirmą kartą dalyvauja Dakare, bet ir apskritai tapo pirmuoju Baltijos šalių keturratininku, pasiryžusiu įveikti pragariškas šio ralio trasas.
Didelį kaimą primenanti, taisyklingo stačiakampio formos stovykla vieną dieną įsikuria stepėje, kitą – dykroje, kurioje net ir menkas vėjelis pučia smėlį į akis, ausis, nosį, dar kitą bivakas gali išdygti, kad ir ant asfalto.
„Bivakų būna labai įvairių, – pasakojo 12 kartą Dakare važiuojantis šių lenktynių legenda A.Juknevičius, – vieni, pasiseka, būna ant asfalto. Bet tokių – labai nedaug. Ant asfalto nėra smėlio ir dulkių, tai reiškia, kad jeigu vakare pakils stipresnis vėjas, jis neneš smėlio.
Jei didesnis vėjas, tenka prisirišti palapines, saugoti daiktus, kad nenuneštų, bet savaime vėjas nėra blogas. Blogas jis tada, kai turi iš kur pasiimti smėlio. Tada jau negali nei dirbti, nei be akinių vaikščioti.
Valgai, o burnoje pilna smėlio. Visur pilna, iš visur byra – norisi kur nors pasislėpti, lįsti greičiau į palapinę. Palapinę tik atsidarai, ten smėlio iškart kibirą pripučia. Bet čia viskas normaliai, čia viskas taip ir turi būti, taigi čia – Dakaras.“
B.Vanagas su nostalgija prisimena vieną bivaką Argentinos mieste Saltoje. Jis buvo ant žolės ir asfalto. Tokioje stovykloje gyventi – didžiausias malonumas.
„Jei nėra žolės, smagu ir asfaltas, jei neturime asfalto, tenka įsikurti ant smėlio. Irgi gerai“, – juokėsi B.Vanagas.
Duše baigiasi karštas vanduo
Bivake yra viskas, ko reikia bent minimaliam komfortui užtikrinti. Tualetai ir dušai, kuriuose dažniausiai baigiasi karštas vanduo. Ypač – vakarop, kai norinčiųjų nusiprausti nutįsta eilės.
Tačiau ir tai lenktynininkų neerzina. Senieji Dakaro vilkai dar mena legendines lenktynes Afrikos smėlynuose. Tada apie tokį komfortą galėjai tik svajoti.
„Ankstesniuose bivakuose būdavo tokia širma, už kurios neva įrengdavo dušinę: per vidurį padėdavo akmenį atsistoti, o vanduo bėgdavo iš kibiro“, – prisiminė Gintas Petrus.
Didžiosios komandos, pavyzdžiui, „X-Raid“, šalia kurios bivake visada įsikuria A.Juknevičiaus komanda, mat tokia vieta jai skirta, iš Dakaro organizatorių užsisako asmeninius dušus ir tualetus.
Dušą ir tualetą savo kemperiuose turi ir B.Vanago bei E.Juškausko komandos.
Linksmybėms dar neturi laiko
A.Juknevičiaus šturmanas Darius Vaičiulis – užkietėjęs alpinistas, įkopęs į visų žemynų aukščiausias viršūnes. D.Vaičiulis juokiasi, kad Dakaro bivakai – kone penkių žvaigždučių viešbutis, palyginti su buitimi kalnuose.
„Ralio stovyklose yra tikras komfortas. Na, kur kalnuose rasi karštą dušą? Čia būna ir pramogų, nors joms ne itin turiu laiko, nes po vakarienės – instruktažas, kuriame privalau dalyvauti. Ten išgirstu naujienų apie rytdienos maršrutą, paskui ką nors pasižymiu, pasirengiu rytojui ir – miegoti.
Dakarui persiritus į antrąją pusę, visi labiau atsipalaiduoja, atsiranda patalpų bendavimui su pagalvėmis ir kaljanais. Kai kurie dalyviai jau iškritę, organizatoriams jau irgi ramiau, tad atsiranda daugiau linksmumo“, – sakė D.Vaičiulis.
