Vienas parašė nepaaiškinęs, kitas pakomentavo iki galo nesuprasdamas ir tada per tūkstančius kilometrų nuo kaitrios Saudo Arabijos – žiemiškoje Lietuvoje įsiplieskė aistros! Smiltis po smilties ir išaugo kalnas, nors istorijoje nėra apskritai jokios intrigos.
Antanas Juknevičius feisbuke brūkštelėjo, kad nenorėdamas įvažiuoti į ties kopos ketera klimpstantį Edvino Juškausko automobilį turėjo keisti trajektoriją, o vėliau buvo priverstas dirbti kastuvu, nes įklimpo smėlyje. E.Juškausko šturmanas Aisvydas Paliukėnas ten pat pakomentavo, kad A.Juknevičius užsėdo ne paskui juos.
Antanas įmetė vaizdo įrašą, neva paaiškinantį situaciją, bet tame įraše aiškiai matyti, kaip paskui E.Juškauską važiuojantis A.Juknevičius staigiai keičia trajektoriją, užšoka ant kitos keteros, nusileidžia, vėl užššoka ir niekur neklimpsta. Tos kopos, kuriomis važiuoja A.Juknevičius, – atrodo lygios it stiklas. O tai ir yra paaiškinimas. Pats įtikinamiausias tiems, kurie supranta, apie ką eina kalba.
Teko traukti kastuvus
Kopose lengviausia važiuoti jau pravažiuotu keliu. Vadinamuoju kanalu. Mat tada aišku, kas toliau. Jei kanalo nėra, rizika – gerokai didesnė, mat iš pažiūros tos lygios it stiklas kopos yra klastingos. Ketera slepia smegduobes, kurių papėdėje neįmanoma pamatyti.
Taip nutiko ir A.Juknevičiui – išsimušęs iš kanalo, jis turėjo ieškoti kito kelio. Pakilimas, nusileidimas, duobė, kurią pavyko prašokti, vėl įkalnė, o iškart už keteros – duobė, kurioje ir įsikasė patyrusio vairuotojo „Overdrive Hilux“. Teko traukti kastuvus.
Ar yra šioje situacijoje kaltų? Ne, nėra. Visiems taip gali nutikti. Ir aistrų čia, Dakare, nėra. Tik liūdesys, kad jau teko atsisveikinti su vienu lietuviu. Vaidotas Žala paliko Dakarą. Trečiadienį jis paliks ir Saudo Arabiją. Jei viskas gerai – ketvirtadienį grįš į Lietuvą, mat kelionė namo bus tokia pat sudėtinga, kaip ir psichologiškai sunkus buvo šis Dakaras: per Dubajų, Kijevą ir Minską.
Į Džidą vairavo sunkvežimį
Įdienojus V.Žalos stovyklavietė šalia Ad-Davasiro vadės ištuštėjo – tik vienišas MINI liko stypsoti Saudo Arabijos dykumoje. Jo pristatymu į Džidos uostą pasirūpins „X-Raid“ komanda, kuri, kalbama, ir kalčiausia dėl to, kad V.Žala pasitraukė iš lenktynių.
Būtent „X-Raid“ mechanikai pažūrėjo pro pirštus į tai, kad reikia sutvarkyti lietuvio MINI ir paliko jame tą pat sankabą, kuri jau atlaikė pernykštį Dakarą.
„Jau turiu šiokių tokių minčių, ką toliau darysiu. Bet jas dėliojuosi po truputį. Dabar iki Džidos – apie pusė paros, tad bus laiko pamąstyti. Matysime“, – jau šiek tiek numigęs ir pagaliau atgavęs įprastą veido spalvą, atsisveikindamas kalbėjo V.Žala.
Vaido šturmanas portugalas Paulo Fiuzo liūdnas žiūrėjo į MINI. Nors jis irgi turėjo daug vilčių – mažų mažiausiai finišuoti Dakaro dešimtuke – šios viltys dužo. „Labai apmaudu. Tokie dalykai visada skaudūs, bet tokia ralio realybė“, – sakė P.Fiuzo.
V.Žala sėdo prie sunkvežimio vairo. Šalia atsisėdo mechanikai Romas Žalnierukynas ir latvis Kristapas Ulmis.
Į komandą per lenktynes lydėjusį automobilį įsėdo keturiese – media komandos nariai, P.Fiuzo ir Vaidoto tėvas Kęstutis. K.Žala Dakare vairavo kemperį, kuriame naktimis ilsėdavosi jo sūnus.
Vienas mechanikas liko
Kemperis liko bivake. Per likusias lenktynes jame ilsėsis kitas Lietuvos lenktynininkas E.Juškauskas – V.Žala be problemų jį paskolino palapinėje iki šiol nakvojusiam buvusiam varžovui.
Vairuoti kemperio liko vienas iš trijų V.Žalos mechanikų Rimas Granskas. Pernai jis dirbo mechaniku E.Juškausko komandoje. Tame pat bivake Ad-Davasiro vadėje R.Granskui lenktynės baigėsi ir pernai, mat, dėl sugedusio automobilio, tuometis Dakaro debiutantas E.Juškauskas irgi buvo priverstas pasitraukti iš ralio.
Stovykloje – smėlio audros
Dakaro bivakas – didžiulį kaimą primenanti stovykla – dvi dienas iš eilės liko toje pat vietoje. Stepėje šalia Ad-Davasiro vadės.
Bivake nuolat pakyla smėlio srovės. Birus ir lengvas smėlis lenda į akis, ausis, nosį. Palapinėse smėlį galima semti saujomis.
To smėlio pilna visur: jis nusėda ant kompiuterių ekrano ir klaviatūros ir visi, kuriems tenka naudotis kompiuteriais, labiausiai bijo, kad šie netrukus neatlaikys.
Pirmajame bivake, kad dulkių ir smėlio audrų būtų mažiau, pagrindinius takus didžiulės cisternos dar laistė vandeniu. Tačiau jau antrojoje stovykloje Dakaro organizatoriams tai neatrodė svarbu ir, nors tai – palyginti smulkmena, Dakaras iškart tapo sunkesnis.
