Jis varžybų Italijoje metu krito nuo motociklo ir prarado sąmonę. Lenktynininkui kuriam laikui buvo sukelta dirbtinė koma, o dabar jis jėgas jau atstato Lietuvoje.
– Kaip jaučiatės šiuo metu? – naujienų portalas lrytas.lt pasiteiravo A.Jasikonio.
– Būna dienų, kai prasčiau, būna dienų, kai geriau, bet visai neblogai, palyginti su pirmosiomis dienomis po incidento. Dar jaučiu peties skausmus, bet dirbu su juo. Po incidento buvo plyšęs plautis, tačiau dabar beveik nejaučiu skausmo. Jau jis turėtų būti sugijęs, nes dariau magnetinį rezonansą ir nieko blogo nerado.
Aišku, šiuo metu dar kažkiek suprastėjusi rega, bet jau geriau. Anksčiau dvigubinosi vaizdas – nieko neįžiūrėjau. Prieš dvi savaites jau pradėjau vairuoti automobilį. Viskas vyksta palaipsniui, laipteliais keliauju į priekį, bet negalima persistengti. Pas mane yra daug noro, bet negaliu visko padaryti iš karto, nes nežinau, kaip viską priims smegenys.
– Kur šiuo metu esate? Ar vis dar reabilitacijoje?
– Visą laiką gyvenau pas draugę. Reabilitaciją atlieku padedant kiniziterapeutui, vykau pas medikus tikrintis sveikatos, o visus namų darbus atlikdavau namie. Reabilitacijoje nesilankiau, nes dėl koronaviruso sudėtinga patekti į vietas, kur norėtųsi, todėl susidariau savo programą.
Buvau porai dienų nuvykęs į Kauno rajoną, Kulautuvą, bet nelikau ten ilgiau, nes psichologiškai sudėtinga būti vienam. Kaune gyvenau savaitę, kai lankiausi pas kiniziterapeutą, o dabar esu sugrįžęs į Palangą pailsėti. Antradienį skrendu į Suomiją pas savo komandos medikus, ten turėsiu patikrinimą.
– Ar nebijote skristi lėktuvu dėl koronaviruso?
– Ne, prieš tai irgi juk skraidžiau. Skrendu į šalį, kur mažiau serga žmonių nei pas mus. Aišku, visą laiką yra rizika. Man gal kažkiek didesnė rizika dėl plaučio.
– Kiek laiko praleidote Italijos ligoninėje?
– Komoje gulėjau beveik tris dienas ir prabudęs praleidau savaitę ligoninėje. Palatoje buvau vienas ir tėvai galėjo mane neilgam aplankyti po vieną. Kai buvau pabudęs, pradėjau vaikščioti, tačiau negalėjau išeiti iš palatos. Viskas uždara. Ligoninėje vyko procedūros, tačiau tuo metu atmintis buvo prasta, todėl nedaug ką prisimenu.
Norėjome skristi namo lėktuvu, bet nepavyko dėl plaučio, nes reikėjo žemai skristi, todėl medikai to daryti nepatarė. Grįžome į Lietuvą su automobiliu ir kemperiu. Jame galėjau miegoti, gulėti, visos kelionės neatsimenu. Kelionė truko pora dienų.
– Kiek reikėjo laiko, kol viską prisiminėte?
– Iki šiol ne viską prisimenu, kiekvieną dieną po truputį viskas gerėja. Tačiau atmintis, kuri buvo prieš traumą, dar neatsistatė. Pirmąsias savaites, jeigu atsimindavau, ką veikiau praeitą dieną, atrodė lyg sapnas. Šiuo metu atlieku pratimus gerinti atminčiai, pavyzdžiui, atsisiunčiau žaidimų. Vienas iš jų yra kaladėlės, kur tau jas kažkiek laiko parodo ir turi vėliau atspėti, kurioje vietoje jos buvo. Dar žaidžiu žaidimus reakcijai lavinti.
– Kaip prisimenate nelaimingąjį įvykį? Kas nulėmė avariją?
– Paties kritimo neatsimenu. Tos dienos prisimenu tik tam tikras akimirkas. Net ne viską prisimenu, kas vyko porą dienų prieš incidentą. Žiūrint vaizdo įrašą, gal kažkiek buvo padaryta mano klaida ir pasirinkta bloga linija į trampliną, todėl išmetė į orą, ne taip, kaip turėjo. Tas griuvimas nebuvo stiprus. Toks likimas ir tiek.
– Sakėte, kad jums labai padėjo šalmas, kurį dėvėjote incidento metu. Ar tiesa?
– Niekada nežinai, kas būtų buvę su kitu šalmu. Griuvimas nebuvo menkas, todėl pasekmės tikrai liks. Esu gyvas ir man viskas gerai, todėl šalmas tikrai išgelbėjo. Su kitu šalmu gal net nebūtų buvę manęs čia.
– Ką teko ištverti ligoninėje?
– Kiek atsimenu, kai pabudau tą pačią dieną, bandžiau pabėgti. Išsiropščiau iš lovos ir išsiplėšiau visas lašelines. Gydytojai iš karto atbėgo, kai ropščiausi iš lovos. Man atrodo, kad vėliau mane net pririšo.
Tai įvykis, kai tavo smegenys paskutiniu momentu buvo prieš griuvimą ir prabundi visai kitur. Man tai buvo nesusipratimas, todėl norėjau iš ten, kuo greičiau pabėgti. Visų pirma, net nebuvau šito prisiminęs, tik neseniai atgijo prisiminimai, bet ir tai viską prisimenu kaip sapną. Pabendravęs su kitais žmonėmis, kurie irgi buvo patyrę panašią traumą, sužinojau, kad jie taip pat bandė pabėgti. Nesu ligoninių mėgėjas, tačiau teko ten praleisti nemažai laiko.
– Ar planuojate grįžti į lenktynes?
– Dabar ruošiuosi, kad galėčiau sugrįžti į lenktynes. Komanda ir aš stengiamės. Nežinia, ar turėsiu daug pasekmių, bet kol kas viskas vyksta pagal planą. Pradėjau bėgioti, balansas neblogas. Suomijoje žiūrės medikai, kiek nužingsniavau į priekį. Planas sugrįžti tikrai yra, tačiau kaip bus, negaliu žadėti. Norėčiau grįžti po pusmečio.
– Ar nebaisu taip greitai grįžti į trasą?
– Aš tiesiog miegojau ir pabudau. Man beveik nieko neskaudėjo, tik šiuo metu kažkiek skauda petį, bet dabar su juo dirbu.
Kitiems buvo skaudu. Daugelis žmonių už mane meldėsi. Žinau, kad turėjau rimtą traumą. Pas mane yra daug motyvacijos grįžti ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma po tokios traumos grįžti atgal į vėžes. Bus matyti, kaip seksis.
Norėčiau padėkoti visai savo šeimai ir visiems, kurie išgyveno tai kartu. Labai jums ačiū.
