Kartu reisu iš Stambulo sugrįžę du Lietuvos ekipažai buvo sutikti neįtikėtinais plojimais ir padėkos šūkiai.
„Tai, ką padarė Vaidotas Žala, tai yra fantastika, tai yra neįtikėtina ne tik Lietuvai, bet ir Baltijos šalims. To tikrai nebus greitai“, – tapšnodamas per petį ir perduodamas gėles kalbėjo A.Juknevičius.
Vaidoto Žalos ekipažas šių metų Dakare kirto iš peties – sugebėjo laimėti pirmąjį lenktynių etapą ir buvo varžybų lyderiais. Tuomet apie lietuvių pasiekimą kalbėjo viso pasaulio žiniasklaida, skyrusi dėmesį pirmąkart Saudo Arabijoje vykusiam Dakarui.
Po po rezultatai menko, tačiau V.Žala iki paskutinio etapo buvo 15-oje pozicijoje ir važiavo greičiausiai iš lietuvių.
Bet tuomet paskutiniame 167 km greičio ruože šio ekipažo laukė rimtas išbandymas – likus apie 40 kilometrų mašina trenkėsi į gulėjusius akmenis ir nulūžo ratas. Nors dalyviai buvo informuoti apie kelyje esančius akmenis, vis dėlto azartas finišuoti buvo didesnis ir „Agrorodeo“ ekipažas visu greičiu trenkėsi į akmenų sangrūdą.
Daugiau kaip keturias valandas taisę mašiną vyrai galiausiai kirto finišo liniją. Ta avarija V.Žalos ekipažui kainavo 11 vietų – iš 15-osios į 26-ąją.
Tačiau nė vienam iš dalyvių nepasisekė pagerinti praėjusių metų sėkmingiausių lietuvių pasirodymo: galutinėje įskaitoje geriausiai iš mūsiškių pasirodė po paskutiniojo etapo į 15-ąją poziciją netikėtai palypėjęs Benediktas Vanagas, Antanas Juknevičius bendrojoje įskaitoje liko 20-asis, Vaidotas Žala – 26-asis, o Gintas Petrus neskubėdamas užėmė 41-ąją vietą.
„Mintis mano viena – kaip gerai, kad gavosi mums finišuoti, kai buvo likusios tos paskutinės dvi minutės. Kitaip būtų liūdna. Paskutiniai kilometrai buvo niūrūs – žiūrėjome į laikrodį ir galvojome, ar suspėsime. Kai jau kirtome finišą, tai jau tada – vau, kaip gerai... Juk tos negandos mūsų ekipažą užklupo likus apie 40 kilometrų iki finišo. O juk pravažiuota 5000 kilometrų“, – jau Vilniuje kaip įprasta su trispalve kepurėle mintimis dalijosi V.Žala.
– Sutikti jūs kaip nugalėtojai, nes laimėjote pirmąjį Dakaro etapą...
– Vadinasi, planas kitiems metams aiškus – laimėti vieną etapą ir vykti namo (juokiasi). Iš tikrųjų, tądien, kaip sakoma, sukrito korta, po to ji pradėjo nekristi. Šiaip, mes labai geros nuotaikos sugrįžome, nes automobiliai nesulūžo, viskas tvarkoje...
– A.Juknevičius: Gal mes nesijaučiame tokie svarbūs, nes Vaidas su Sauliumi pirmąja Dakaro dieną sukūrė istoriją. Dabar Sauliaus ir Vaido rezultato greičiausiai artimiausiu metu niekas nepakartos. Dėl kitų metų pasakysiu – Vaidai, tų akmenų daugiau nedaužyk. Bus kiti nuotykiai (juokiasi).
– Kuo šis Dakaras skiriasi nuo praėjusių? Juk nauja vieta.
– V.Žala: Man šis Dakaras pasižymėjo dideli greičiu. Peru buvo daugiau techninio važiavimo, kopų. Čia kopų buvo mažiau. Gal organizatoriai dar nenorėjo įsileisti dalyvių į naujas vietas.
– A.Juknevičius: Gal organizatoriai vis dėlto pabijojo padaryti trasas įdomesnes. Bet mes tikimės, kad kitąmet jie padarys rimtesnes trasas, nes greičiausiai jie bijojo, kad gali jos būti per sunkios – tai padarė greitą Dakarą. Žinoma, ko jau ko, bet akmenų buvo daug.
- Kaip jūs vertinate savo pasirodymą Dakare. Važiavote visą laiką taikydamiesi į dvidešimtuką.
– A.Juknevičius: Aš silpnesnis už Vaidą, man jau laikas atėjo brandai, o Vaidas dar gali greitai važiuodamas ir Carlosui Sainzui įkalti į mašinos užpakalį (juokiasi). Ką galiu pasakyti – jei mus abu sudėjus, būtų labai gerai.
Bet Vaidas po šiemet išmoko nemažai pamokų, kurios neleido jam būti ne tik dešimtuke, tačiau ir netoli penketuko. Pirma Dakaro diena labai nudžiugino – juk labai mažai lenktynininkų gali pasigirti, kad laimėjo pirmąjį ralio etapą.
Tad kitais metais gal ir nereikia laimėti kiekvieną etapą Dakare, bet reikia laikytis savojo ritmo. Bet juk Vaidas kaip tūlas lietuvis užsispyręs – jei pirmas, tai ir toliau pirmas. O trasoje buvo ir akmenų, kurie su tokia V.Žalos nuostata nesutiko (juokiasi).
– V.Žala: Taip, kai tau uždeda pirmaujančio automobilio žvaigždutes, tai visai vyksta su psichologija keisti dalykai. Pradedi minti pedalą: pradžioje sekėsi, o jau po to ir ratai krito, ir problemos visokios. Tai buvo bandymas išsilaikyti tempe, bet tai ir kišo koja – per aukštai pašokome.
– Praėjusiais metais sugrįžę kalbėjote, kad su mūsų galimybėmis ir automobiliais brautis į lyderius yra nesmagu. Bet tai įvyko – vadinasi, galima brautis.
– V.Žala: Su tokiu klausimu galima prisišnekėti ir išvažiuoti į kitą Dakarą suteikiant visiems didelius lūkesčius. Manau, kad reikia dabar šiek tiek apsiraminti, išmokti važiuoti vidutiniu greičiu, nes Dakaras – labai daug kilometrų.
– A.Juknevičius: Jūsų klausimai yra baisesni už Dakaro akmenis, nes daro labai didelį psichologinį spaudimą (juokiasi). Noriu pasakyti, kad reikia priprasti prie tų didelių lyderių greičių – kai tai bus padaryta, tuomet galima apie daug ką galvoti.
– B.Vanagas labai aptakiai kalbėjo apie galimybes kitąmet startuoti Dakare. Kaip pas jus su kitų metų Dakaro startais – vyksite?
– A.Juknevičius: Visada sakydavau labai drąsiai, bet... Manau, kad labai didelis šansas, kad startuosime, bet dar galvoju. Iš tikrųjų nevynioju žodžių į vatą – man reikia vis tiek daug ką permąstyti.
Mūsų atveju, galvojame apie kitą automobilį, kitus niuansus. Tai yra galimybių klausimas, o jos gali būti, o gali ir nebūti. Dirbsime, dėliosimės, gal važiuosime labai rimtai atakai į dešimtuką, gal vyksime su senute mašina, o gal ir visai nevyksime.
– V.Žala: Viskas priklauso nuo tų įmonių, kurios prisideda prie mūsų dalyvavimo Dakare. Vėl eisime, vėl siūlysime padėti mums, siūlysime matomumą. Juk Dakaras – didelis projektas. Žinoma, tai ne krepšinis, bet vis tiek didelis. Mes tikrai norime važiuoti. Aj, Antanai, ką veiktum, jei nevažiuotum į Dakarą? Virtuvėje virtum? Ar į savo architektūrą eitum? (juokiasi).
– A.Juknevičius: Iš tikrųjų, labai tektų ilgai pagalvoti, ką reikėtų veikti, jei nevažiuočiau Dakare. Tai gal lengviau važiuoti (juokiasi).
