Nepaisant lietingo oro, prie Šv.Stepono katedros eilėje stovėjo tūkstančiai N.Laudos gerbėjų, atėjusių su juo atsisveikinti.
Už uždarų durų vykusioje ceremonijoje dalyvavo apie 500 žmonių.
Į Šv.Stepono katedrą atvyko dabartinis „Formulės-1“ čempionas Lewisas Hamiltonas, jau legenda tapęs keturiskart lenktynių nugalėtojas Alainas Prostas, Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) vadovas Jeanas Todtas, buvęs „Ferrari“ prezidentas Luca di Montezemolo, buvęs „Benetton“ komandos vadovas Flavio Briatore, kitos Austrijos ir sporto pasaulio įžymybės.
Tarp jų buvo ir iš Austrijos kilusi Holivudo žvaigždė Arnoldas Schwarzeneggeris.
„Ciao, Niki“ („Viso, Niki“), – ištarė Arturo Merzario.
Šis dabar 76-erių italas nepabūgo 1976 metais Niurburgringe (Vokietija) savo kolegos N.Laudos ištraukti iš degančio „Ferrari“.
70 metų pragyvenęs N.Lauda išgarsėjo kaip „Formulės-1“ lenktynininkas, o pasukęs į civilinės aviacijos verslą tapo turtingas.
Nepaisant sėkmės, jis daugeliui taip ir liko mįslė. Kaip sportininkas ir verslininkas, nepabijojęs priimti sprendimų, kuriuos suprato tik jis vienas.
Viskas turėjo suktis greitai
N.Laudos pasaulyje viskas turėjo suktis greitai, nes jis niekada nenorėjo prarasti laiko.
Jei susitikimas su juo turėjo įvykti 12 valandą, žurnalistai žinojo, kad geriau ateiti penkiolika minučių anksčiau.
„Matydamas laukiantį pašnekovą būnu kur kas geriau nusiteikęs“, – yra pasakęs N.Lauda. Tuomet jam atrodydavo, kad laimėjo laiko.
Mėgstama buvusio „Formulės-1“ piloto susitikimų vieta – Vienos kavinė „Imperial“.
Žurnalistai ir visi Austrijos sostinės gyventojai žinojo, kad N.Lauda pusryčiauja tik čia. Jam nereikėdavo skaityti valgiaraščio, kad užsisakytų patiekalų.
„Imperial“ padavėjai iškart atnešdavo pusryčius, pavadintus Niki Laudos vardu.
Sviestu aptepta, susmulkintais svogūnų laiškais apibarstyta duona, virtas kiaušinis, jogurtas, pagardintas tarkuotu obuoliu ir avietėmis, austriška kava. Visa tai – už 21 eurą.
Visi, pažinoję N.Laudą, tvirtino, kad tokius pusryčius jis valgydavo kiekvieną kartą užsukęs į „Imperial“. Mažiausiai – du kartus per savaitę.
Skraidymas – gyvenimo dalis
Tris kartus legendinis „Formulės 1“ lenktynininkas buvo pasukęs į civilinės aviacijos verslą.
1979 metais jis įkūrė oro linijų bendrovę „Lauda Air“, ją vėliau pardavė „Austrian Airlines“.
2003 metais įsteigė „Niki“, ją pardavė „Air Berlin“. Šiai bendrovei 2018 m. sausį patyrus bankrotą, N.Lauda atpirko senus lėktuvus, teisę naudotis kilimo ir leidimosi takais. Taip atsirado nauja oro bendrovė „Laudamotion“.
Neretai N.Lauda ir pats sėsdavo prie lėktuvo vairalazdės, pavyzdžiui, vykdamas į „Formulės 1“ sezono atidarymą Australijoje.
„Skraidymas jau yra tapęs mano gyvenimo dalimi. Bet tai nereiškia, kad aš, pilotas mėgėjas, jaučiu itin didelį džiaugsmą.
Džiaugiuosi, kai reikia skristi iš taško A į tašką B. Bet į orą nekilčiau vien dėl to, kad sekmadienis yra tokia graži diena“, – aiškino N.Lauda.
Šie „Formulės-1“ legendos žodžiai bylojo apie pragmatizmą, kurio N.Lauda net nebandė slėpti. Praktiniais išskaičiavimais pagrįsta jo veikla ir elgesys kitus glumino, o jam, kaip atrodė, tai buvo įaugę į kraują.
Ištraukė iš degančio bolido
Ar požiūris į N.Laudą gali būti supaprastintas iki tradicinių tapusių raudonos kepuraitės, mėlyno megztinio ar kartą po susitikimo su žurnalistu „Imperial“ kavinėje neapmokėtų pusryčių?
Gal tokia išvaizda ir elgesys tebuvo maskaradas, už kurio slėpėsi visai kitoks N.Lauda? Toks, kokio jis nenorėjęs atskleisti viešumoje.
Visa tai galėjo nulemti jo patirta siaubinga avarija.
1976 m. per Vokietijos Didžiojo prizo lenktynes Niurburgringe N.Laudos bolidas atsitrenkė į sutvirtinimus ir užsiliepsnojo.
Tąkart jis stipriai apdegė veidą ir rankas.
Beveik minutę nuodingais dūmais kvėpavusį N.Laudą spėta ištraukti iš „Ferrari“.
Praėjus vos 42 dienoms jis vėl sėdo į bolidą ir dalyvavo Italijos Didžiojo prizo lenktynėse. N.Lauda tebebuvo sutvarstytas ir kentė stiprų skausmą.
„Formulės-1“ lenktynės nėra normalių žmonių veikla“, – sakė Florianas Lauda.
Jaunesnysis N.Laudos brolis ištarė šiuos žodžius kartą su juo bolidu apsukęs ratą Niurburgringe.
Praėjus metams po avarijos Florianas paaukojo broliui savo inkstą. Kai ir jis liovėsi veikti, antrąjį dovanojo tuometė partnerė, o vėliau žmona tapusi 30 metų jaunesnė Birgit Wetzinger.
Šeima nepritarė lenktyniavimui
N.Lauda galėjo padaryti visiškai kitokią karjerą. Jo tėvas turėjo popieriaus fabriką, senelis buvo Austrijos pramonininkų susivienijimo prezidentas.
Geresnių prielaidų karjerai ekonomikos srityje N.Lauda negalėjęs turėti. Bet jis norėjo tapti tik lenktynininku.
„Laudos vieta laikraštyje yra ne sporto, o ekonomikos skiltyje“, – sakė senelis, nepritaręs anūko pasirinkimui.
Ar pasirinkęs lenktynininko kelią N.Lauda pasinaudojo savo talentu? Ar jį iššvaistė atsisakęs kitų galimybių?
Dar būdamas jaunas lenktynininkas jis turėjo smulkmeniško, pernelyg priekabaus dėl mažmožių žmogaus reputaciją. N.Lauda daug laiko praleisdavo dirbtuvėse su inžinieriais kalbėdamasis profesiniais klausimais.
Jis – jaunas bolido pilotas – išdrįso didžiajam Enzo Ferrari aiškinti, kad jis, deja, sukūręs apgailėtiną lenktyninį automobilį.
Iš tikrųjų tai buvo N.Laudos bandymas daryti viską, kad būtų sumažinta avarijų rizika.
Gilinosi į technikos paslaptis
XX a. aštuntajame dešimtmetyje „Formulės-1“ lenktynės garsėjo kaip itin pavojingas renginys. Nebuvo metų be sunkių avarijų ir žuvusiųjų.
Tai buvo drąsiųjų ir įžūliųjų sportas, kurio daugelis net nelaikė sportu.
N.Lauda manė radęs priemonę prieš bolido pilotus tykantį pavojų. Jis siekė, kad tai, ko neįmanoma apskaičiuoti, techniniu tikslumu ir kruopštumu taptų numatoma.
Jis tikėjo radęs receptą įveikti didžiuosius „Formulės-1“ trasų talentus, ypač tuometį savo varžovą Jamesą Huntą. Kova su britu N.Laudos karjerai veikiausiai turėjo didesnį poveikį nei bet kokios kitos.
J.Huntas buvo puotautojas, moterų mylėtojas, naktinių šėlionių mėgėjas. O N.Lauda laiku guldavosi ir laiku keldavosi.
Austras labai vertino britą, nes jis turėjo tai, ko jam trūko.
Gal net truputį pavydėjo J.Huntui jo nerūpestingumo. Šis mėgavosi gyvenimu ir, nepaisant to, laimėdavo.
„Niki nemanė, kad tai suderinama“, – sakė F.Lauda.
Filmą įvertino palankiai
2012-aisiais apie dvikovą su J.Huntu turėjo būti kuriamas vaidybinis filmas „Lenktynės“.
Amerikiečio režisieriaus Rono Howardo kino projektą N.Lauda sutiko stebėtinai palankiai. Paprastai praeitis jam nerūpėjo.
Apdovanojimus N.Lauda visuomet išdalindavo, jis nejautė poreikio po pergalės net išklausyti himno. Ir staiga jis buvo pasirengęs atsigręžti į savo praeitį.
Kai N.Laudai paskambino jį filme įkūnijęs aktorius Danielis Bruhlis, austras pakvietė atvykti į Vieną.
Vėliau – į Brazilijos Didžiojo prizo lenktynes, kad jie galėtų artimiau susipažinti. Aktorių N.Lauda aplankė ir filmavimo aikštelėje.
Lenktynininkui filmas pasirodė beveik mielas – bent jau tai, kaip D.Bruhlis atliko vaidmenį.
Bet per ilgą N.Laudos karjerą būta akimirkų, kurios atskleidžia jį kiek kitokį nei mielą.
1973 metais Rogeris Williamsonas žuvo per Olandijos Didžiojo prizo lenktynes Zandvorte.
Tada N.Lauda pravažiavo pro degančias britų lenktynininko bolido nuolaužas nesuteikęs pagalbos. Vėliau vienam reporterių mestelėjo: „Esu lenktynininkas, o ne ugniagesys.“
Po „Lenktynių“ filmo peržiūros N.Lauda pasakė aktoriui D.Bruhliui: „Parodei mane kaip mažesnį šunsnukį, nei esu iš tikrųjų.“
Vaikams buvo griežtas
Mathias ir Lukas – N.Laudos sūnūs iš pirmosios santuokos – pirmiausia prisimena vaikystėje tėvo diegtas elgesio taisykles: paduoti ranką, žiūrėti į akis.
„Jis niekada su mumis nesielgė kaip su vaikais. Labai anksti ėmė elgtis kaip su suaugusiaisiais.
Jis kalbėjo: netrukus suaugsite, todėl geriau, jei tokie tapsite anksčiau“, – prisiminė sūnūs.
Jaunesnysis Mathias nuo 17 metų yra profesionalus lenktynininkas – kaip „Aston Martin“ komandos narys dalyvauja ilgų nuotolių lenktynėse.
Vyresnysis Lukas perėmė savo brolio vadybą.
Dvyniams Maxui ir Miai, kurių N.Lauda susilaukė iš antrosios santuokos su lėktuvų palydove B.Wetzinger, tik devyneri.
N.Laudos biografijos faktai
Gimė 1949 m. vasario 22 d. Vienoje. Visas vardas – Andreas Nikolausas Lauda.
„Formulės 1“ lenktynėse dalyvavo 1971–1979 ir 1982–1985 m. Triskart tapo čempionu (1975, 1977, 1984 m.).
Iš viso startavo 171 lenktynėse. Laimėjo 25 etapus, prizininku tapo 54 kartus. 24 sykius startavo iš pirmosios pozicijos, 24 kartus pasiekė greičiausią trasos laiką.
1976 metais vedė Marlene Knaus, išsiskyrė 1991-aisiais. Su ja susilaukė sūnų Mathio ir Luko.
2008 m. susituokė su 30 metų jaunesne savo kompanijos skrydžių palydove Birgit Wetzinger, kuri 2009-aisiais pagimdė dvynius.
Parengė Ona Kacėnaitė.
