Jame paskutinius pasiruošimo darbus prieš startą Dakare atlieka ir „General Financing team Pitlane“ komanda. Daugelis Dakaro ralio dalyvių ir fanų šio bivuako nelaiko tikra Dakaro ralio stovykla. Kartais jį pavadina net nuliniu bivuaku. Papasakosiu jums, kodėl.
Kelios dienos iki Dakaro ralio starto ir pirmojo greičio ruožo jo dalyviai privalo susirinkti į organizatorių paruoštą laikiną bivuaką, kuris štai kuo skiriasi nuo lenktynių metu kasdien vis kitoje Dakaro maršruto vietoje įkuriamų stovyklų.
Šis bivuakas, galima sakyti, yra pats gražiausias ir tvarkingiausias. Kadangi mūsų komandai, anksti nuvykus į uostą, techniką pavyko greitai atsiimti, operatyviai atsidūrėme dar tik pilnėjančiame bivuake. Didelė, tvora aptverta teritorija buvo paruošta solidžiam žmonių ir technikos antplūdžiui.
Gražiai suformuoti ir baltomis linijomis pažymėti pravažiavimai leido lengviau orientuotis, kur galima važiuoti, o kur reikia statyti techniką. Vėliau, prasidėjus lenktynėms, organizatoriams ne visada pavyksta taip idealiai paruošti bivuakus. Senesnių Dakarų metu komandai yra tekę kurtis stovyklose, kuriose traktoriai dar tik lygino pravažiavimo kelius.
O vieną lietingą vakarą Bolivijos aukštikalnėse patvinęs bivuakas buvo uždarytas ir visos komandos susipietė tiesiog kelio pakraščiuose. Be to, kuriantis pirmajame bivuake nelabai yra ko skubėti, tad ir šiais metais procesas jame vyko ramiai ir sklandžiai – technika buvo sustatyta gražiai ir tvarkingai. Švarūs kilimėliai, patiesalai, brezentai, blizgantys automobiliai, tvarkingi motociklai ir sunkvežimiai.
Pirmajame bivuake visada tvyro pakilios ir džiaugsmingos nuotaikos. Dakaro ralio komandos lėtai krapštosi savo stovyklose, žmonės švariai apsirengę šypsosi, daug bendrauja ir nekantriai laukia starto. Kai kurie net visos mantos neiškrauna, didelių komandų dalis techninių sunkvežimių neatverti lieka iki pat išvažiavimo iš bivuako jau prasidėjus lenktynėms.
Visi Dakaro dalyviai (ekipažai, technikai, kiti komandų nariai) gauna laikinus patekimo į bivuaką leidimus. Šiais metais tai baltos juostelės ant rankos, kurias gavome prieš įvažiuojant į bivuaką. Juostelių gaunama tik tiek, kiek nurodyta esant komandos narių. O vėliau po specialios dalyvių registracijos visiems išduodamos kortelės-leidimai.
Pirmajame bivuake dalyviai nemaitinami, tad čia nėra ir lauko valgyklos. Komandos stiprinasi kaip kuri išmano. Pavyzdžiui, valgo mieste. Arba, taupydamos laiką, išsiunčia kelis savo kolegas maisto (pietų) į miestą sumedžioti ir visiems likusiems parvežti. Taip dažniausiai daro ir „General Financing team Pitlane“ komanda, jei tenka visą dieną praleisti stovykloje.
Šiame bivuake nenakvojama. Žmonės gyvena viešbučiuose (juk bivuakas mieste), todėl čia nėra nei lauko dušų, nei kriauklių, tik, kaip dideliuose renginiuose būna, biotualetai.
Nors tikrojo Dakaro emocijos – džiaugsmas dėl gerų rezultatų, nusivylimas dėl nesėkmių, noras viską baigti, pasiryžimas nepasiduoti ir daug kitų – pradedamos jausti tik vėlesniuose bivuakuose, pirmasis jų turi ypatingo, tik jam būdingo žavesio.
