Šiandien ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be „drifto“. Pasak sportininkės, šis sportas reikalauja ryžto, greitos reakcijos ir gebėjimo numatyti savo veiksmus.
Lenktynininkė netiki mitais, kad autosportas – vyriškas užsiėmimas ir neabejoja, jog nepriklausomai nuo lyties – geram rezultatui pasiekti reikės įdėti tiek pat daug darbo.
Deimantė sutiko prisidėti prie Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) iniciatyvos, kuria siekiama supažindinti visuomenę su autosporte dalyvaujančiomis moterimis.
– Kaip susidomėjote automobilių sportu?
– Tai prasidėjo dar vaikystėje. Labai prisidėjo mano mamos ir tėčio požiūris į šią sporto šaką.
Pamenu, kaip mama važinėdavo sena „Toyota Supra“, o tėtis atvažiuodavo manęs pasiimti iš mokyklos ir veždavosi į draugo turėtą privačią aikštelę, kur piešdavome saules.
Pamažu visa tai natūraliai įaugo į kraują ir tapo mano pačios aistra.
– Nuo ko pradėjote savo karjerą ir kuo užsiimate dabar?
– Rimtai užsiiminėti automobilių sportu pradėjau būdama aštuoniolikos – tuomet važiavau su kartingais.
Kiek vėliau su savo geriausia drauge Mylita Kiškyte, apie dvejus metus dalyvavome greituminiame slalome.
Šonaslydžiu pradėjau domėtis prieš trejus metus ir tai iki šiol yra svarbi mano gyvenimo dalis.
– Kokių asmeninių savybių reikalauja šonaslydis?
– Didžiulio susikaupimo, gebėjimo planuoti savo veiksmus, greitos reakcijos, kruopštumo ir drąsos – tai neišvengiama kontaktiniame sporte.
O šiaip, kaip ir kiekvienoje autosporto šakoje, būtinas įdirbis ir pasitikėjimas savimi.
Kiekvienas finišas yra didžiulis laimėjimas.
Tai suteikia daug džiaugsmo, tačiau nemeluosiu – trokštu pergalių ir noriu gerinti savo asmeninius rezultatus.
– Kokius savo laimėjimus galėtumėte išskirti?
– Šiais metais Kaune vykusiame „Semi-Pro“ čempionate užėmiau antrąją vietą. Tai buvo pirmasis mano laimėjimas „drifte“.
Ilgą laiką tai buvo tikslas, o norėdama jį įgyvendinti įdėjau daug darbo ir energijos. Ateityje dar labiau stengsiuosi – nemėgstu pasiduoti.
– Kaip atrodo jūsų pasiruošimas varžyboms?
– Labai daug dėmesio skiriu techniniam automobilio paruošimui, nuolatiniam tikrinimui ir testavimui. Man labai padeda mano „Drift Devil“ komandos vadovas Kęstutis Kelpša ir mechanikas Paulius Prasauskas.
Žinoma, labai svarbus komandos bendradarbiavimas, palaikymas ir buvimas kartu. Be įdėto sunkaus darbo, nebūtų ir gerų rezultatų.
– Vyravo stereotipas, kad automobilių sportas – vyriškas užsiėmimas. Ar šis mitas vis dar egzistuoja?
– Manau, kad šis stereotipas – labai netinkamas. Pastaraisiais metais jis vis dažniau sulaužomas – moterys domisi autosportu ir rodo, kad yra visiškai lygiavertės varžovės vyrams.
Automobilių sporte nemažai dalyvių moterų, bet kalbant konkrečiai apie „driftą“ – jų nėra daug. Pastaraisiais metais net sumažėjo.
Dabar varžybose likau vienintelė mergina. Labai tikiuosi, kad kitais metais situacija keisis ir daugiau moterų sės prie vairo.
Esu pasiruošusi visas jas palaikyti, jeigu reikės pati supažindinti su šia sporto šaka ir ištiesti pagalbos ranką.
– Ką patartumėte moterims, kurios norėtų užsiimti automobilių sportu?
– Patarsiu tik viena – niekada nebijoti ir siekti savo tikslų.
Jei patinka ir norite – bandykite. Nesvarbu, kokia jūsų lytis – vaikinas ar mergina, darbo įdėti reikės daug, bet jeigu tai jūsų gyvenimo tikslas – jis tikrai nenueis veltui.
