Daili, liekna šviesiaplaukė lietuvaitė, kurios ūgis 180 cm, galėtų būti puikus modelis. Tačiau be ekstremalumų gyventi negalinti Ieva motociklininko batų neiškeistų į jokius prabangius aukštakulnius.
I.Baublytė prieš dvylika metų su tėvais, broliu ir seserimi apsigyveno Anglijoje. Prieš ketverius metus mergina nutarė savo gyvenimą susieti su motociklais.
„Pirmus metus važinėjau motociklu į darbą, o vėliau sužinojau, kad galima užsisakyti atviras treniruotes motociklų lenktynių trasose visoje Anglijoje ir užsienyje.
Įstojau į klubą ir pradėjau lenktyniauti. Sekėsi labai gerai, per pirmąsias varžybas užėmiau trečiąją vietą. Tai mane paskatino dar daugiau stengtis ir treniruotis. Draugai rekomendavo dalyvauti Didžiosios Britanijos čempionate, ten įveikiau 12 etapų.
Šiuo metu esu Italijos „Supersport“ čempionate ir vairuoju motociklą „Yamaha R6“.
Šiuo metu treniruojuosi labai intensyviai ir planuoju užimti prizinę vietą“, – kalbėjo I.Baublytė, kuri savo kategorijoje vienintelė dailiosios lyties atstovė tarp vyrų didžiuliu greičiu skrieja lenktynių trasose.
Jaunos motociklininkės gyvenimas visada buvo labai intensyvus, kupinas įspūdžių ir naujų galimybių.
Ieva neslepia, kad aktyvi, sportiška ir nenustygstanti vietoje buvo nuo pat vaikystės. Nuo mažens buvo pratinama prie įvairios veiklos, lankė dailiojo čiuožimo, šokių pamokas.
Dabar, be motociklų sporto, jai patinka čiuožti snieglente, važinėtis kalnų dviračiais, išbandyti įvairias vandens pramogas, šokinėti parašiutu.
Daug prakaito Ieva išlieja sporto klube. Laisvalaikiu ji mėgsta pasivaikščioti su savo numylėtine haskių veislės kalyte Sky.
– Kaip atsidūrėte Londone? Kokie buvo pirmieji žingsniai svečioje šalyje?
– Būdama devynerių atkeliavau į Londoną. Užaugau angliškoje aplinkoje, tačiau didžiuojuosi būdama lietuvė. Mano šeima išsaugojo lietuviškas vertybes.
Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į koledžą, studijavau verslą ir finansus. Baigusi mokslus įsidarbinau banke. Vėliau norėjosi pokyčių ir pasitaikė proga įsidarbinti administratore privačios švietimo sistemos kompanijoje „Gabbitas“.
Šiuo metu laukia naujas iššūkis – pradedu administratorės darbą naujoje lietuvių kompanijoje „A13 Steel Ltd“, užsiimančioje metalo konstrukcijų pardavimu. Ši kompanija ir jos vadovas Matas Gailevičius buvo vienas pirmųjų mano rėmėjų pernai per Didžiosios Britanijos čempionatą.
– Kada susidomėjote motociklais? Kiek laiko kasdienybėje praleidžiate ant dviejų ratų?
– Dar žaisdama įvairius videožaidimus svajojau išmokti vairuoti motociklą. Bet tai atrodė neįgyvendinama svajonė, nes niekas šeimoje ir tarp draugų neturėjo šios transporto priemonės. Maniau, kad mano noras ir liks tik svajonė, ir tokias mintis nustūmiau į šalį. Pradėjau lankyti pianino pamokas. Mokiausi 7 metus.
Kai sukako 17 metų, svajonė sugrįžo ir aš išlaikiau motociklininko teises. Įgijau teisę vairuoti 125 kubinių centimetrų galingumo motociklą. Būdama 19 metų sužinojau, kad galiu valdyti ir galingesnį motociklą, tada įsigijau „Suzuki SV650“.
Važinėjau kasdien į koledžą, paskui į darbą Londone. Ilgainiui išsiplėtė bendraminčių ratas, su jais penktadieniais susitikdavau kavinėje „Ace“, kur rinkdavosi motociklininkai. Mūsų buvo vos ne šimtas žmonių su plieniniais žirgais. Visi kartu lėkdavome pasivažinėti po Londoną. Kartais vasarą važinėdavome iki 3 valandos ryto.
Kai pradėjau dalyvauti varžybose, nutraukiau pasivažinėjimą keliais, negalėjau sau leisti rizikuoti padaryti avariją ir susižaloti. Man svarbu susitelkti į didesnį tikslą.
– Kaip jūsų šeima reagavo į tokį jūsų pomėgį, o vėliau troškimą siekti profesionalių aukštumų?
– Šeima, matydama mano aistrą motociklams, mane visada labai palaikė. Neatkalbinėjo net tada, kai gavusi motociklininko pažymėjimą po trijų savaičių susidūriau su mašina, mano motociklas sudužo į šipulius, o aš tik per plauką išvengiau sužalojimų.
Po avarijos praėjus dviem mėnesiams nusipirkau kitą motociklą ir drąsiai sėdau prie vairo. Pradėjusi lenktyniauti supratau, kad smagu važiuoti keliais išvengiant kamščių, tačiau dar didesnis malonumas, kai trasoje lenktyniauji su 30 vyrų ir ten važiuoji kelis kartus greičiau nei kelyje. Trasoje jautiesi saugiau, nes visos tarnybos yra pasirengusios suteikti pagalbą bet kurią minutę.
Žinoma, lenktynėse rizika didžiulė, ne kartą mačiau stipriai susižalojusius sportininkus, todėl visada kelis kartus apgalvoju lenktynių eigą, bet stengiuosi ir būti labai atkakli, nenoriu nusileisti vyrams. Be to, turiu daug gerbėjų ir nenoriu jų nuvilti.
– Kokį didžiausią greitį esate pasiekusi?
– Nebijau greičio, nes bandydama važiuoti greičiau galiu pakliūti į sudėtingesnes situacijas, o tai padeda įgyti daugiau įgūdžių. Tiesa, šiurpuliai perbėga kūnu, kai motociklas slysta pažeme ir aš galiu bet kurią akimirką nukristi.
Tačiau stengiuosi išmokti valdyti šias situacijas ir fiziškai, ir emociškai. Dabartiniu motociklu esu važiavusi 260 kilometrų per valandą greičiu, bet didesniu motociklu esu pasiekusi ir 280 kilometrų per valandą greitį.
– Iš kur tas nežmoniškas adrenalino poreikis?
– Manau, kad kalti genai ir nuo mažens skatinamas aktyvus gyvenimo būdas. Mano tėtis – buvęs ralio lenktynininkas Lietuvoje.
– Savo kategorijoje varžotės su vyrais. Ar tiesa, kad šalia kelių dešimčių vyrų sportininkų esate vienintelė moteris?
– Pernai Didžiosios Britanijos čempionate mano klasėje buvo 50 lenktyniaujančių vyrų ir aš viena tarp jų.
Italijos čempionate tarp 40 sportininkų vyrų aš taip pat esu vienintelė moteris. Italai lenktynininkai pasižymi dideliu greičiu. Italijoje labai daug trasų, kur sportininkai treniruojasi nuo jaunų dienų. Man tai visiškai naujos trasos, gana sudėtinga per vieną varžybų savaitgalį išstudijuoti trasą, panaudoti įgūdžius ir būti labai greitai.
– Ar lengvai prasimušėte pro vyrų užkardą? Ar vis dar kartais jaučiate skeptiškus žvilgsnius, gal net patyčias ar įžeidinėjimus – esą ko čia ta mergina lenda į vyrų daržą?
– Šiais laikais moterys skatinamos įsitraukti į vadinamąsias vyrų sporto šakas. Daugelis vyrų mane padrąsino, kad užsiimčiau šiuo sportu.
Vyrams patinka matyti merginas šalia savęs. Manau, juos intriguoja, kai gali su mergina pakalbėti apie techniką, pasigalynėti trasoje.
Sulaukiu daug vyrų dėmesio ir pagalbos iš jų. Kartais matau sutrikusius aplinkinių žvilgsnius, jie svarsto, ko čia ta mergina, avinti motociklininko batais, vaikštinėja aplink garažus. Bet kai vėliau jie pamato mane prie starto linijos, iškart sulaukiu daugybės komplimentų.
– Kaip reaguoja vyrai, kai juos aplenkiate? Ar daugeliui nušluostėte nosį?
– Daugelis labai nustemba, kai juos aplenkiu. Žinoma, jie stengiasi atsigriebti, tačiau draugiškesni su manimi yra tie, kurie už mane greitesni lenktynių trasoje. Mes daug diskutuojame po varžybų.
Man patinka lenktyniauti su vyrais, nes iš jų perimu greičio valdymo įgūdžius, išmokstu labiau pasitikėti savimi ir rodyti mažiau emocijų.
– Prisiminkite įspūdingiausias lenktynes.
– Įsimintiniausios varžybos buvo pirmosios, kai per pliaupiantį lietų kvalifikacijoje buvau 3-iojoje vietoje.
Paprastai man patinka važiuoti per lietų, jaučiuosi labai užtikrinta, nors daugeliui sportininkų lietingos varžybos nepatinka – jie praranda pasitikėjimą savimi, ima stresuoti.
Tą kartą varžybose startavau iš trečiosios pozicijos, lyderiavau iki paskutinio rato, bet staiga mane kažkas aplenkė. Pagalvojau: spausiu, kiek galiu, nepasiduosiu.
Pasitaikius progai aplenkiau savo kolegą ir finišavau pirma. Tai buvo kažkas neįtikėtino, apėmė daug gerų emocijų.
Dramatiškiausios buvo mano pastarosios lenktynės Italijoje. Buvau nusiteikusi laimėti, visą laiką buvau lyderė arba antrojoje pozicijoje, tačiau baigiantis varžyboms paskutiniame rate pradėjo stipriai lyti, aš nuslydau, dar du lenktynininkai slydo paskui mane. Galiausiai visi trys atsidūrėme vienoje krūvoje nebaigę lenktynių. Laimė, kad posūkis buvo negreitas ir aš nesusižalojau.
– Ar daug patyrėte traumų?
– Tik kartą esu stipriai kritusi ir susižalojau nugarą. Greitis buvo nemažas, o dar sugedo motociklas. Išlėkiau į orą ir kritau ant nugaros. Laimė, pažeidžiau tik minkštuosius audinius aplink stuburą.
Negalėjau treniruotis maždaug porą mėnesių. Paskui nebeišlaukiau, kol galutinai pasveiksiu, sėdau prie vairo ir kitose varžybose laimėjau pirmąją vietą.
– Kaip vyksta pasirengimas lenktynėms? Kiek laiko tam skiriate? Gal turite savo ritualų?
– Prieš lenktynių savaitgalius labai intensyviai studijuoju trasą mintyse, stengiuosi išmokti visus posūkius.
Visą savo laisvalaikį po darbo skiriu fiziniam pasirengimui: bėgioju ar važinėju dviračiu, plušu sporto klube. Per lenktynių savaitgalius taip pat stengiuosi, kad raumenys neužmigtų, lengvai bėgioju ir darau tempimo pratimus.
Prieš varžybas, dažniausiai penktadieniais, visada apeinu ar apibėgu trasą, tuomet geriau įsidėmiu visus posūkius. Šeštadienio vakarą po kvalifikacinių varžybų dar kartą pasikartoju trasos ypatumus. Juos, be abejo, aptariame ir su komandos vadovu.
Varžybų dieną likus 15 minučių iki starto atsisėdu kur nors kamputyje ir pabūnu su savimi, nusiraminu, koncentruojuosi, klausausi muzikos, kuri mane atpalaiduoja.
– Kaip pasirenkate komandą, su kuria dalyvausite lenktynėse?
– Italijos komanda, su kuria dabar dirbu, susirado mane pati, pamačiusi mano progresą po praėjusių metų varžybų.
Jie jau pernai mane įkalbinėjo prie jų prisidėti, bet kadangi dalyvavau Didžiosios Britanijos čempionate ir mano varžybų datos sutapdavo, negalėjau persiplėšti.
Dabar mano komanda susideda iš penkių žmonių. Ir pats komandos vadovas dalyvauja lenktynėse su manimi, nes tai – didžiausia jo aistra. Italams patiko mano vairavimo stilius, taip pat ir tai, kad esu moteris – tokiu būdu komanda sulaukia daugiau dėmesio.
– Kokius aukščiausius apdovanojimus esate gavusi?
– Per pirmąjį sezoną Didžiosios Britanijos čempionate iškovojau 6 prizines vietas, įskaitant ir vieną pirmąją, šį sezoną – dar bus matyti.
– Gal svajojate apie pasaulio čempionatą?
– Tai tik didelė svajonė, bet šiuo metu turiu įgyvendinti realistinius iššūkius, kad vieną dieną patekčiau į pasaulinio lygio varžybas – tokias kaip „Moto 2“ ar „Moto GP“. Ten jau dalyvavo keletas moterų, bet niekada nesurinko kvalifikacijai reikiamų taškų. Patekti ten būtų mano didžiausia svajonė. Noriu būti greičiausių ir profesionaliausių motociklininkų sąraše.
– Esate adrenalino mėgėja. O gal turite kokių nors baimių?
– Vienintele mano baimė – kad nespėsiu šiame gyvenime išbandyti visko, ko noriu.
– Sakoma, kad stiprių ir aktyvių moterų vyrai bijo. Ar turite antrąją pusę? Kokie vyrai jus žavi?
– Taip, esu stipri, bet negaliu savęs paversti silpna. Esu sutikusi vaikinų, kurių stiprios moterys negąsdina, atvirkščiai, jie supranta, kad tai veda teigiamų ir įdomių dalykų link. Bet manau, kad dar neatėjo laikas meilei, šiuo metu galvoje – tik motociklai ir pergalės.
Man patinka protingi, romantiški vyrai, tikintys savo svajonėmis ir siekiantys tikslų. Norėčiau sutikti tokį vyrą, kuris būtų už mane tobulesnis kokioje nors srityje ar sporte, tuomet mes galėtume pasimokyti vienas iš kito. Nekenčiu savanaudiškumo, neįsivaizduoju meilės be pasiaukojimo, gerumo ir dosnumo.
– Ar grožis gyvenime jums labiau padeda, ar trukdo?
– Grožis man tik padeda. Juk, kaip sakė rašytojas Antonas Čechovas, žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys. Visuma užburia ir maloniai nuteikia.
– Kaip jūsų moteriškumas atsiskleidžia, kai nesėdite ant motociklo?
– Aš mėgstu puoštis, neatsisakau trupučio makiažo ir madingų drabužių, mano figūra leidžia man atrodyti patraukliai. Mėgstu sidabrinius papuošalus. Kasdienybėje esu labai moteriška ir trapi.
Mano drabužių stilius romantiškas. Patinka suknelės, sijonai, lengvos palaidinės iš plonyčių audinių. Mėgstu ilgaaulius batus ir aukštakulnius batelius, tačiau pastarųjų dažnai neaviu, nes esu aukšta.
