Šį šeštadienį startuoja jau 86-osios tradicinės 24 valandų lenktynės, kurioms startą duos teniso žvaigždė Rafaelis Nadalis, o tarp dalyvių bus gausybė „Formulės-1" žvaigždžių, įskaitant F-1 pasaulio čempionus Fernando Alonso ir Jensoną Buttoną, buvusius F-1 lenktynininkus Juaną Pablo Montoyą, Kamui Kobayashi, Pastorą Maldonado, Bruno Senna ir daugybę kitų bei F-1 legendos Niki Laudos sūnų Mathias'ą.
Visgi per ilgą šių varžybų istoriją pasitaikė momentų, kuriais tiesiog sunku patikėti.
Pateikiame septynis spalvingos garsiausių ilgo nuotolio lenktynių „Le Mans 24H" istorijos nutikimus, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas automobilių sporto entuziastas.
1. Neįtikėtina strategija
Šiais laikais Le Mano lenktynėse galioja griežtos taisyklės, kurios nusako, kiek laiko vienas vairuotojas gali praleisti sportiniame automobilyje.
1950 metais tam nebuvo jokių apribojimų. Prancūzų lenktynininkas Louis Rosier su sūnumi Jean-Louis tuomet įsyvendino tiesiog neįtikėtiną strategiją.
Tėvas prie automobilio vairo praleido 23 val. 15 min. ir 17 s. Sūnus įpusėjus lenktynėms įveikė du ratus, o per tą laiką L. Rosier spėjo nubėgti į tualetą ir pavalgyti.
Šis šeimyninis duetas tuomet iškovojo pergalę.
2. Protestas dėl saugumo
1969 metais Le Mano lenktynėse dar buvo naudojama senoji starto tvarka, pagal kurią vairuotojai bėgdavo iki po signalo bėgdavo prie automobilių, juos užvesdavo ir pradėdavo varžytis.
Visa tai pasikeitė po to, kai vienas iš greičiausių tų metų vairuotojų, belgas Jacky Ickxas protestuodamas prieš šią procedūrą lėtu žingsniu patraukė prie savojo bolido.
Jam labiausiai nepatiko tai, kad skubėdami lenktyninkai dažnai tvarkingai neužsisegdavo saugos diržų.
J. Ickxas su savuoju „Ford GT“ tais metais laimėjo lenktynes, tačiau jo persvara prieš antroje vietoje su „Porsche 908“ likusį Hansą Hermanną aplenkė vos keletu sekundžių – arba maždaug 120 metrų atstumu.
Kitais metais starto tvarka buvo pakeista, o sportininkai lenktynes pradėdavo saugiai prisegti diržais.
3. Pasiekė didžiausią greitį
Le Mane ne visiems rūpi vien tik pergalė. 1988 metais jose dalyvavusi „WM Secaleva“ komanda turėjo vienintelį tikslą – sukonstruoti bolidą, su kuriuo būtų pasiektas visų laikų greičio rekordas Mulsano tiesiojoje.
„Peugeot“ variklį turėjęs sportinis automobilis WM P88 su kodiniu pavadinimu „Project 400“ nebuvo nei konkurencingas, nei patikimas.
Tačiau lenktynių metu bolidas pasiekė stulbinantį maksimalų greitį – 407 km/val. Netrukus po to šis technikos stebuklas sugedo.
Po dvejų metų Mulsano tiesiojoje buvo įrengtos stabdymo zonos, todėl prancūzų rekordas greičiausiai nebus pagerintas.
4. Rekordą saugojo posūkiai
Aštuntajame dešimtmetyje Sarto trasoje posūkių buvo visai nedaug. 1971 metais Jackie Oliveris pasiekė vieno rato rekordą, kuris buvo 3 min. 18,4 s.
Metams bėgant trasoje vietoje kadaise buvusių 12 posūkių atsirado net 38. Buvo galvojama, kad dėl tokių pokyčių niekam nepavyks pagerinti senojo rekordo.
Tačiau 2015 metais Le Mano lenktynėse dalyvavę prototipai buvo tokie greiti, kad „Audi R18 e-tron quattro“ vairuotojai netgi du kartus pagerino geriausią laiką.
Pirmasis tai padarė Andre Lottereris, kurie vieną ratą įveikė per 3 min. 17,647 s.
5. Kramtoma guma ant bako
Galingiausi šiuolaikiniai LMP1 klasės Le Mano prototipai yra technologijos požiūriu pažangiausi sportiniai automobiliai pasaulyje.
1933 metais dalyvių technika atrodė visiškai kitaip. Kai įpusėjus lenktynėms lyderis pastebėjo, kad jo „Alfa Romeo“ degalų bakas leidžia benziną, nesandarumas buvo užtaisytas panaudojant kramtomąją gumą.
Italijos gamintojo komanda laimėjo 24 val. lenktynes, tačiau vos 10 sekundžių persvara.
6. Bolidai iš kito pasaulio
Aštuntojo dešimtmečio naftos krizė atsiliepė ir Le Mano lenktynėms. Sumažėjo komandų ir dalyvių skaičius, o tuo pačiu krito ir publikos susidomėjimas.
Desperatiškai ieškodami išeities organizatoriai nusprendė leisti dalyvauti lenktynėse ir „Nascar“ automobiliams.
Didžiulio darbinio tūrio V8 tipo motorų varomi bolidai sulaukė neeilinio žiniasklaidos dėmesio, o svarbiausia – jų keliamas triukšmas patiko publikai.
Deja, nė vienas iš jų nepasiekė lenktynių finišo.
7. Apmaudas dėl finišo
Daug kas tikėjosi, kad 2016 metų lenktynėse dėl pergalės tarpusavyje varžysis du Vokietijos automobilių gamintojai – „Audi“ ir „Porsche“.
Netikėtai visus nustebino „Toyota“, kuri per paskutinę valandą turėjo solidų pranašumą. Japonų koncernas ne kartą buvo arti pergalės ir atrodė, kad pagaliau ją pasieks.
Tačiau techninis gedimas dar kartą sumaišė visas kortas. Lenktynių lyderio Kazukio Nakajimos bolidas tiesiog sustojo starto-finišo tiesiojoje iki pabaigos likus vos trims minutėms.
Jį aplenkęs Neelas Janis iškovojo „Porsche“ komandai 18-ąją pergalę kompanijos istorijoje.
