Šįmet jame startuos net trys lietuviški ekipažai automobilių įskaitoje ir vienas motociklininkas. Antanas Juknevičius, Darius Vaičiulis, Vaidotas Žala, Saulius Jurgelėnas, Benediktas Vanagas, Sebastianas Rozwadowskis ir Balys Bardauskas jau pasiekė Peru sostinę Limą, kur netrukus pradės savo kelią link finišo.
Tačiau lietuvių kelias Dakaro ralyje prasidėjo gerokai seniau. Pirmasis lietuvis šiose ištvermės varžybose buvo legendinis ralio relnktynininkas Romualdas Beresnevičius, 1995-aisiais startavęs motociklu, bet finišo nepasiekęs.
Po penkerių metų, 2000-aisiais, jis persėdo į automobilį ir kartu su Arūnu Lekavičiumi pasiekė finišą 94 vietoje iš 95 finišavusių.
Jis tuomet pasidalino savo įspūdžiais „Lietuvos ryto“ korespondento Mariaus Grinbergo 2001-ųjų sausio 20 d. išleistame straipsnyje „Finišo link – per dykumą, uolas ir minų laukus“:
Prieš startą – įspėjimas
„Prieš startą Paryžiuje mačiau vyrus invalidų vežimėliuose. Jie sakė: „Kur jūs važiuojate? Pagalvokite. Štai, matote, mes jau atvažiavome“. Taip kalbėjo buvę motociklininkai, ralyje susilaužę stuburus“. Tai – Romualdo Beresnevičiaus įspūdžiai.
51 metų kaunietis pernai (2000-aisiais, – red.) tapo pirmuoju Lietuvos lenktynininku, įveikusiu Dakaro dykumų maratoną. Finišą kartu su R.Beresnevičiumi tada pasiekė ir jo šturmanas Arūnas Lekavičius.
Pernykštis ralis finišavo Kaire (Egiptas). Sunkiausiomis pasaulyje vadinamas lenktynes, kurių trasos didžioji dalis driekiasi Sacharos dykumoje, šiemet R.Beresnevičius stebi per televizorių.
Tačiau, pasak sportininko, naktimis jis neretai pabunda ir galvoja, kad tuo metu kažkas iš ralio dalyvių vis dar braunasi per dykumą lenktynininkų stovyklos link.
Pernai pačiam R.Beresnevičiui ne kartą teko pasiekti etapo finišą, kai lyderiai jau miegojo. Tačiau lietuvis, galutinėje ralio įskaitoje užėmęs 94-ąją vietą tarp 95 finišavusių ekipažų, nesijautė nusivylęs.
„Dakaro ralyje nugalėtojai yra tie, kurie įveikia tą maratoną nuo pradžios iki galo. Tai visuomet akcentuoja varžybų organizatoriai. Mes finišavome, o juk per 40 ekipažų iš trasos pasitraukė anksčiau. Vadinasi, aplenkėme juos“, – aiškino R.Beresnevičius.
Automobiliu ir motociklu
Šių metų raliui buvo sugrąžintas ankstesnis pavadinimas – Paryžius-Dakaras. Prancūzijos sostinėje sausio 1-ąją prasidėjęs 10 739 km žygis rytoj finišuos Senegale. Paryžiuje prie starto linijos šiais metais stojo 133 motociklininkai, 113 automobiliais bei 66 sunkvežimiais važiuojantys ekipažai.
„Važiuojant automobiliu visą laiką krataisi, daužai galva į apsauginius rėmus – vibracija milžiniška. Pilna dulkių, kai kur brauniesi per aštriausias uolas“, – prisiminė R.Beresnevičius, pernai per dykumą važiavęs „Toyota“ visureigiu.
„Toyota“ kartu su šturmanu Arūnu Šalkausku kaunietis startavo Paryžiaus-Dakaro ralyje 1998 metais. Tačiau tada finišo nepasiekė.
1995 metais, debiutuodamas Paryžiaus-Dakaro ralyje, lietuvis prie starto linijos stojo apžergęs „Honda“ motociklą. Tačiau po keleto etapų neišlaikė motociklo rėmas, ir kaunietis pasitraukė iš lenktynių.
„Sulūžau Maroko ir Mauritanijos pasienyje. Iki to laiko griūdavau po tris keturis kartus per dieną. Ne aš vienas. Visi buvo apsidaužę. Važiuodamas motociklu beveik visą laiką stovi ant atramų, o griūvant pasekmės neretai būna labai sunkios“, – teigė R.Beresnevičius.
Komfortas – tik lyderiams
Paklaustas, kokie didžiausi sunkumai važiuojant sudėtingiausiame dykumų ralyje, R.Beresnevičius teigia: „Nuovargis. Ir fizinis, ir moralinis“.
Pasak lenktynininko, psichologiškai labai slegia žinios apie kitų ralio dalyvių patirtas avarijas: „Sužinai, kad kažkas griuvo, susižeidė, pateko į ligoninę. Įtampa tada žiauri, labai sunku atsigauti“.
Kaunietis pernai per paskutines tris lenktynių paras miegojo vos kelias valandas – atvažiavus į stovyklą tekdavo pačiam apžiūrėti automobilį, šalinti gedimus.
R.Beresnevičius teigė, kad vien apie vairavimą dykumų ralyje kasmet gali galvoti maždaug 40 lenktynininkų. „Tik apie 20 vairuotojų ten užsidirba pinigus. Juos samdo gamyklų komandos. Dar kita tiek – verslininkai, įžymybės, anksčiau buvę lenktynininkai. Jie važiuoja už savo pinigus. Visus juos aptarnauja daugybė gydytojų, mechanikų. Jie turi puikias sąlygas pailsėti. Kitiems tenka apsieiti be tokio komforto“, – aiškino kaunietis.
Dykumoje tyko pavojai
Šių metų ralį aptemdė tragedija, įvykusi lenktynininkų karavanui kertant Maroko ir Mauritanijos sieną. Vos įvažiavus į pastarosios šalies teritoriją, ant minos užlėkė techninio personalo automobilis, kurį vairavo portugalas Jose Eduardo Ribeiro. Sprogimas smarkiai sužalojo vairuotojo kojas.
„Kai kuriose trasos vietose negali nuklysti į šoną net dešimties metrų, nes aplink – minų laukai. Net ralio organizatorius prancūzas Hubert'as Auriolis Afrikoje kartą buvo patekęs į minų lauką, tai vietiniai jį iš ten išvedė“, – pasakojo kaunietis.
Ralio rengėjai stengiasi apsaugoti lenktynininkų gyvybę. „Jei dėl gedimo sustoji, organizatorių mašina stoja šalia ir liepia važiuoti su jais, kad neliktum vienas dykumoje. Jei nusprendi likti, pasirašai, kad jie už tavo gyvybę neatsako. Tada palieka. Man kelis kartus teko pasilikti“, – prisiminė R.Beresnevičius.
Svarbiausia – patirtis
„Paskutinį kartą pasaulio ralio čempionato etape važiavau 1989 metais. Po vienuolikos metų pasiekiau Dakaro ralio finišą. Per tą laiką nesėdėjau sudėjęs rankų – du kartus dalyvavau lenktynėse Nevados dykumoje, treniravausi visur, kur tik įmanoma“.
Taip apie įgytos patirties reikšmę ralyje Paryžius-Dakaras kalbėjo R.Beresnevičius, nuo 1984 metų buvęs SSRS ralio rinktinės narys, įvairių lenktynių nugalėtojas.
„Dakare yra žmonių, kurie ten važiuoja ne pirmus metus. Ir nelaimi, lieka antrajame penkiasdešimtuke. Bet jie tuo patenkinti. Ir visi stipriausieji – Dakaro veteranai. Pirmajame dvidešimtuke per keletą metų įvyksta labai nedaug pasikeitimų“, – aiškino lenktynininkas.
R.Beresnevičius sakė, jog jį ir supykdžiusios, ir prajuokinusios kalbos, kad dykimų ralį Paryžius-Dakaras galima nuvažiuoti neskubant: „Taip, galima. Pasiimi draugų, alaus, maisto. Ir važiuoji etapą per savaitę. O kai turi parą, per kurią privalai įveikti 800 km, iškylauti nėra kada“.
Kaunietis pernai po finišo Dakaro ralyje teigė, kad niekuomet nebegrįš į šį dykumų pragarą. Šiemet jis jau ne toks kategoriškas: „Pavasarį važiuosiu į Prancūziją susitikti su H.Aurioliu, kitais organizacinio komiteto nariais. Jiems padedant, man yra galimybė patekti į kurio nors galingo koncerno komandą. Gal net kitais metais“.
