Kokiais atvejais ir kas dėl automobilių varžybų metu patiriamų traumų turėtų prisiimti atsakomybę?
Atsakymai į kertinius tokio pobūdžio klausimus buvo pateikti skirtingų instancijų teismuose, drauge sukuriant precedentą ir suformuojant atitinkamą teisminę praktiką.
„Vilniaus ralio“ tragedija ir „300 ežerų“ nelaimė
Teismas gilintis į automobilių sporto subtilybes ėmėsi po 2013-aisiais „Vilniaus ralio“ metu įvykusios tragedijos, kai žuvo greta trasos stoviniavusi žiūrovė.
Lietuvos automobilių klubo (LAK), prezidentas Rolandas Dovidaitis po šios nelaimės teigė, kad trasoje buvo tiksliai atliktos visos įmanomos saugumo procedūros: parengtas ir patvirtintas ralio saugos planas, visos potencialiai pavojingos vietos (beje, nelaimingo įvykio vieta nebuvo įvertinta kaip „pavojinga“) pažymėtos ir aptvertos perspėjančiomis juostomis.
Prieš startuojant sportininkams, greičio ruožą įveikė keletas saugos bei teisėjų automobilių, kurie perspėjo apie prasidedančias varžybas, paprašė būti dėmesingais ar rekomendavo atsitraukti toliau nuo kelio.
Deja, po nesėkmingo šuolio per trampliną iš trasos išslydo paskutinysis „nulinis“ ekipažas. Nevaldomas automobilis nulėkė nuo kelio, o viena moteris iš žiūrovų tarpo laiku nepastebėjo kylančios grėsmės, nespėjo pasitraukti ir buvo kliudyta. Nuo patirtų sunkių traumų ji mirė vietoje.
Panašus incidentas, tik ne su tokiom fatališkom pasekmėm, įvyko po metų „300 ežerų“ ralio metu: prie viename posūkių išslydusio automobilio, ignoruodama bet kokius teisėjų reikalavimus pasitraukti atokiau nuo trasos subėgo didžiulė minia žiūrovų, į kurią po minutės įskriejo analogišką klaidą padaręs kitas sportininkų ekipažas.
Dėl to buvo sužaloti du žmonės, o šių lenktynių organizatoriams taip pat buvo pareikšti įtarimai dėl nesuvaldytos situacijos.
„Atvirkštinė“ prezumpcija
Įdomu, kad prasidėjus incidento tyrimui, žuvusios moters artimieji ir draugai (jie buvo Ramūno Čapkausko fanų klubo nariai) patys suprato, kokio fatališko įvykių sutapimo aukomis tapo ir nereikalavo bausmių nei sportininkams, nei varžybų organizatoriams ar jose dirbusiems oficialiems asmenims.
Tačiau atsirado veikėjų, šioje situacijoje galimai ieškančių naudos/populiarumo sau. Vienas tokių asmenų, nepateikdamas jokių įrodymų, apsiskelbė automobilių sporto ekspertu ir pateikė tyrėjams savo įžvalgas, esą pagrindžiančias oficialių asmenų, dirbusių „Vilniaus ralyje-2013“, kaltę. Dar labiau stebina, kad tai nesukėlė jokių abejonių tyrėjams ir prokurorams.
FIA (Tarptautinė automobilių sporto federacija) Tarptautinio apeliacinio teismo ir Tarptautinio tribunolo teisėjas, advokatas dr. Arnas Paliukėnas, komentuodamas šią istoriją, teigia buvęs itin nustebintas keleto dalykų, išryškėjusių tyrimo metu.
„Deja, tenka konstatuoti, kad tragedijos „Vilniaus ralio“ metu net nebuvo bandoma objektyviai ištirti visų aplinkybių. Aiškiai išreikštas išankstines nuostatas demonstravę tyrėjai paprasčiausiai bandė žūt būt kažką apkaltinti.
Užuot taikius vieną svarbiausių baudžiamojoje teisėje nekaltumo prezumpcijos principą, laikytąsi savotiškos „atvirkštinės prezumpcijos“ logikos, o tyrėjai ir prokurorai rėmėsi pseudoekspertų klaidinančiais teiginiais. T. y. buvo nueita lengviausiu keliu, atsisakius remtis nešališkais kaimyninių valstybių automobilių sporto autoritetų vertinimais – pastariesiems tiesiog nebuvo pateikta į atitinkamą užsienio kalbą išversta informacija, kai to buvo paprašyta“, – pastebi A. Paliukėnas.
Beje, tyrėjų navigatoriumi po automobilių sporto pasaulį pasirinktas asmuo J.B., Lietuvoje yra turėjęs viso labo 2 ir 3 kategorijos teisėjo licenciją 2008-2010 metų laikotarpiu. Tuo tarpu tyrėjams nurodė, kad „įvairiose pareigose dirbo 2000 - 2011 metų laikotarpiu.
Keista, kad tyrėjams tokio J.B. patikinimo pakako. Jie nereikalavo jokių J. B. minimą patirtį pagrindžiančių įrodymų. Apie savo patirtį „nuo 2012 metų dirbant tarptautiniuose raliuose Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje, Airijoje“ išsakytų teiginių „ekspertas“ J. B. teisme niekaip negalėjo pagrįsti. O atsakymai iš minėtų šalių federacijų tokias J. B. patirtis akivaizdžiai paneigė.
„Galima tik apgailestauti, kad narpliojant iš tiesų labai skaudžią istoriją, buvo elgiamasi taip paviršutiniškai, teikiami kaltinimai dėl „neatsargaus gyvybės atėmimo“ (už tai BK numatyta ir laisvės atėmimo bausmė), realiai nesuvokiant automobilių sporto specifikos“, – konstatuoja A. Paliukėnas.
Advokatas taip pat atkreipia dėmesį, kad ekspertai, teikdami bylose išvadas teismams, neturi teisės skelbti kas vienoje ar kitoje situacijoje yra „kaltas“ – t.y. priežastinį ryšį bylose nustatyti gali išskirtinai tik teismas (nepriklausomai nuo to, kokios (ydingos ar ne) klausimų formuluotės būna ekspertams pateikiamos iš proceso dalyvių pusės).
J. B. savo išvadose nepasikuklino įvardinti ir priežastinį ryšį ir kaltininkus, net nesugebėdamas savo teiginių pagrįsti argumentais. Savo ruožtu tyrėjai vadovavosi klaidingai išverstais FIA dokumentais, painiodami elementarias sąvokas.
Svarbiausia - greitis?
Nors incidento „Vilniaus ralio-2013“ metu tyrimą atlikusi pareigūnė „už greitą bylos ištyrimą bei parengimą teismui“ gavo apdovanojimą, teisme pavyko įrodyti, kad automobilių sporte avarijos įvyksta ne dėl kažkieno tyčios ir kad daugeliu atvejų tai tiesiog būna nelaimingi atsitikimai.
FIA atstovai yra ne kartą pareiškę nuomonę, jog neįmanoma užtikrinti 100 proc. saugumo trasoje, net ir parengus bei įgyvendinus pačius detaliausius saugos planus. Nelaimingų atsitikimų automobilių sporto renginiuose pasitaiko visame pasaulyje, tačiau juos tiriant stengiamasi pasimokyti iš nesėkmių, o ne rasti „atpirkimo ožį“.
„Tiek Latvijoje, tiek Estijoje pastaraisiais metais raliuose yra įvykę tragiškų nelaimių, kurių metu nukentėjo žiūrovai. Be abejonės tuos atvejus analizuoja teisėsaugos institucijos, bet patikrinus varžybų saugos planus ir faktinį jų įgyvendinimą, niekuomet nebuvo pateikti kaltinimai oficialiems varžybų asmenims, organizatoriams ar sportininkams.
Lenktynėse negalioja Kelių eismo taisyklės, todėl užfiksavus visas aplinkybes ir svarbius duomenis, ikiteisminis tyrimas net nepradedamas.
Dabartinėje Kūno kultūros ir sporto įstatymo redakcijoje taip pat labai aiškiai užfiksuota, kad varžybų organizatorius privalo sudaryti sąlygas žiūrovams susipažinti su saugos taisyklėmis. Supažindintas žiūrovas privalo tų taisyklių laikytis, o elgdamasis priešingai, pats prisiima atsakomybę už galimas pasekmes“, – akcentuoja advokatas.
Visgi pasibaigus daugiau nei ketverius metus trukusiam „Vilniaus ralio-2013“ bylos nagrinėjimui teismai palaikė ne tyrėjų ir prokurorų, bet automobilių sportą atstovaujančią poziciją ir paskelbė išteisinamuosius nuosprendžius.
Tuo būdu Lietuvoje suformuota teismų praktika, padėsianti gerokai paprasčiau narplioti panašaus pobūdžio ginčus ir svarbiausia – išvaduosianti nuo bereikalingos įtampos lenktynių organizatorius, oficialius varžybų asmenis, sportininkus.
Nelaimė įvyko prieš ketverius metus
Tragiška avarija „Vilniaus ralyje" įvyko 2013-ųjų gegužę. Trečiajame greičio ruože po nesėkmingo šuolio per tramplyną Arūno Majausko ir Luko Pečeliūno ekipažas nesuvaldė automobilio, šis rėžėsi į žiūrovų būrelį ir partrenkė moterį.
Vilniaus ralio vyriausiasis gydytojas Vidmantas Eigėlis lrytas.lt tuo metu patvirtino, kad 33 metų amžiaus moteris žuvo vietoje.
Nelaimės metu sužaloti ir abu sportininkai. Jie važiavo „Subaru Impreza Sti" automobiliu, kaip „nulinis" ekipažas.
Prieš duodant startą pagrindiniams ralio dalyviams, „nuliniai" saugos ekipažai testuoja trasą, jų rezultatai nėra įtraukiami į įskaitą ir paprastai jų greitis yra mažesnis už pagrindinių ralio lenktynininkų.
