Kaip veikia įranga, leidžianti lenktyninkams išvengti mirtinų sužalojimų?

Incidentai atrodo dramatiškai – besivartaliojančio bolido kėbulo išorė visiškai sumaitojama, tačiau viduje esantys lenktynininkai atsiperka mėlynėmis ant šonų, sutrenkimais arba panašiais nemalonumais. Sunkios traumos ir sportininkų žūtys ralyje tikra retenybė.   

Kodėl yra būtent taip ir kuo ypatingi lenktyniniai automobiliai atskleidė „General Financing team Pitlane“ komandos pilotas Benediktas Vanagas.    

Lenktynininkas pažymėjo, kad kasdieniai automobiliai ir profesionaliai parengti lenktynėms automobiliai vizualiai beveik niekuo nesiskiria. Tačiau yra keletas dalykų, kurie parengtų lenktynėms automobilių saugumą kilsteli į visiškai kitą lygį.

„Svarbiausia ralio ir žiedo lenktynių mašinų saugos elementas – lankai. Specialiai kiekvienam modeliui iš plieno vamzdžių konstruojamas kokpitas – savotiška saugos celė.

Ji neleidžia pažeisti vairuotojui ir šturmanui skirtos erdvės, net dideliu greičiu trenkiantis į nejudančias kliūtis arba verčiantis. Saugant galvą nuo kontakto su metalu, viršutinė lankų dalis dar būna aptraukta minkšto plastiko sluoksniu.

Be to, lankai suteikia papildomo standumo sportinio automobilio kėbului, kuris iš tiesų gana panašus į serijinių transporto priemonių. Tai savo ruožtu leidžia tiksliau valdyti mašiną“, – sako B. Vanagas.

Po visų rimtesnių avarijų saugos lankus apžiūri ir varžybų saugos komisarai, ir gamintojų atstovai. Pastebėjus deformacijas lankai keičiami.  Antras svarbiausias sportinių automobilių saugos elementas – anatominės sėdynės.   

Jos pagamintos iš itin tvirtos medžiagos, apgaubia visą kūną tarsi vėžlio kiautas. Sportinės sėdynės tvirtinamos tiesiai prie kėbulo, be greičiau patogiai susireguliuoti sėdėseną padedančių bėgelių.

Kitas privalomas lenktyninių mašinų atributas – daugiataškio tvirtinimo saugos diržai. Du jų tvirtinami apatinėje dalyje ir perveria sėdynę ties kojomis, kiti du ties juosmeniu, o dar du – ties pečiais.   

Visi šeši diržai „susitinka“ sagtyje šiek tiek žemiau bambos. Svarbi detalė – visi saugos diržai atsegami vienu judesiu. Diržais lenktynininkai taip prispaudžiami prie sėdynių, kad kūnas visiškai nejuda.

Beje, abu ekipažo nariai lengvai pasiekiamoje vietoje privalo turėti specialius peilius saugos diržams perpjauti, jei dėl kokių nors priežasčių užstrigtų sagtys. Po didesnių avarijų saugos diržai paprastai keičiami naujais.

Civiliai automobiliai neturi penktojo saugumo elemento – ugnies gesinimo sistemos. Po lenktyninę mašiną yra išvedžioti vamzdeliai, kuriais, nelaimės atveju, į variklio skyrių, aplink degalų baką ir piloto – šturmano darbo vietas purškiama gesinanti medžiaga.   

Ši sistema aktyvuojama jungikliu, pažymėtu „E“ raidės baltame skritulyje, galinčiu būti tiek mašinos salone, tiek išorėje.

Automobilio išorėje, prie variklio dangčio ir priekinio stiklo, vairuotojo pusėje montuojamas srovės jungiklis. Jis žymimas trikampyje raudonu žaibo ženklu.

Su šiais dalykais tiesiogiai susijusi sportininkų apranga. Specialūs apatiniai drabužiai ir iš daugiasluoksnio audinio siūti kombinezonai privalo keliolika sekundžių atlaikyti atviros ugnies atakas. Nedegia medžiaga apgaubiamas ir degalų bakas.

Kėbuliniais automobiliais startuojantys sportininkai savo nuožiūra gali rinktis uždarus arba atviro tipo šlamus. Visais atvejais privalu naudoti ant lenktynininko pečių dedamą HANS (galvos ir kaklo atrama) įrangą, kuri riboja galvos judėjimo amplitudę.

B. Vanagas atkreipia dėmesį, kad visi šie saugikliai turi vieną trūkumą – greitai išlipti iš apgadinto automobilio salono nėra paprasta. Ypač, jei nuo smūgio vairuotojas ir šturmanas praranda sąmonę arba būna ištikti šoko.   
 
Lenktynininkas sakė, kad tokiais atvejais tinkama žiūrovų reakcija ir pagalba yra labai svarbi. Kiek įmanoma greičiau reikėtų atlikti keletą dalykų.

„Pirmiausia – nusiųsti pagalbos signalą į varžybų centrą. Tam pakanka atidaryti sportinio automobilio dureles ir susirasti, kur sumontuota mobiliojo ryšio sistema. Dažniausiai ji fiksuojama virš šturmano prie saugos lankų ir turi du mygtukus: žalią „OK“ ir raudoną „SOS“.

Pastarasis svarbus tada, kai sportininkams akivaizdžiai reikia profesionalios medikų arba kitų specialiųjų tarnybų pagalbos.

Paspaudus „SOS“ mygtuką lenktynių koordinaciniame centre gaunama ne tik žinia apie incidentą, tačiau ir tiksli informacija, kuriame trasos taške jis atsitiko. Tai kur kas geriau nei bandymai telefonu paaiškinti kas kur nutiko“, – komentavo pilotas.

Itin svarbu tokiais atvejais neprarasti savitvardos. Šokdami padėti avariją patyrusiam ekipažui, žmonės patys turi būti itin atsargūs, nes ralio metu toje pat vietoje kitas lenktyninis automobilis gali atsidurti labai greitai.

Todėl reikėtų pasitikti atvažiuojančius lenktynininkus pabėgėjus mažiausiai 50 metrų nuo incidento vietos, kad liktų erdvės ir laiko pristabdyti.