Lenktynėse startavo 93 jaunieji sportininkai. G.Grinbergas nepateko tarp 34 finalistų, o susumavus kvalifikacinių važiavimų rezultatus užėmė 79 vietą.
Kartingo lenktynių trasose vilnietis pergalių siekia jau 7 metus ir visus juos praleido lenktyniaudamas ROK klasės technika. Šiemet jis nugalėjo Šiaurės Italijos „Junior ROK“ taurėje ir buvo pakviestas į gamyklinę „BirelART“ komandą.
G.Grinbergo tėvas Darius Grinbergas pasidalijo 14-mečio dienoraščiu ir įspūdžiais iš lenktynių savaitės D.Britanijoje:
„Pirma treniruočių diena „PF International Kart Circuit“, sakyčiau, keista. Tik keturios treniruotės, o iš tikro tik viena. Per pirmas dvi treniruotes reikėjo sureguliuoti abu variklius. Su pirmu viskas buvo gerai, o su antru, kai tik galėjau važiuoti pilnu tempu, padariau klaidą ir apsisukau.
OKJ kartingai neturi starterio, jie užvedami tik stumiant, trasoje sportininkams niekas negali padėti. Deja, pats užsistumti nebegalėjau, nes buvo įkalnė. Trečioje treniruotėje jau lyg ir viskas buvo gerai, bet karbiuratoriaus gedimas mane sustabdė po 9 minučių.
Nauja trasa, o įveiktų ratų mažai. Bėda. Paskutinėje, ketvirtoje treniruotėje, užsidėjome naujas padangas ir tada jau viskas buvo gerai. Dar šiek tiek trūksta, bet po duomenų analizės žinau, kur reikia judėti. Būtų gerai jei nelytų ketvirtadienį. Man reikia kuo daugiau „sausų“ ratų.
Aš jau 5 metus lenktyniauju užsienyje, esu pakankamai susipažinęs su tuo, kaip veikia didelės komandos, bet pasaulio čempionatas mane vis tiek nustebino. Didžiuliai paviljonai, sunkvežimiai ir neriboti resursai. Kiekvieną treniruotę – naujos padangos!
Su vienu sportininku komandoje dirba labai daug žmonių. Po kiekvieno važiavimo mane išklausydavo šie: mano mechanikas Enzo, jaunimo programos treneris Giorgio Pantano (buvęs F1 lenktynininkas), variklių meistras, karbiuratorių reguliuotojas, technikos direktorius, sporto direktorius, duomenų analizės vadovas ir BirelART vadovas Ronni Sala.
Po visų duomenų palyginimų ir pasitarimų buvo daromi labai nedideli važiuoklės, karbiuratoriaus nustatymų pakeitimai. Nedideli todėl, kad komanda jau iš anksto buvo paruošusi visą techniką šiai trasai pagal ankstesnius turėtus duomenis.
Antra treniruočių diena Pasaulio čempionate nepraėjo be nuotykių. Pirmos treniruotės pabaigoje, paskutiniame posūkyje pabandžiau išgriauti boksų sieną. Ji pasirodė kiek kietesnė nei mano kartingo rėmas. Teko keisti. Rėmą.
Trasa dar buvo šiek tiek drėgna ir aš netinkamoje vietoje stabdžiau. Ratai iškart užsiblokavo ir tuomet aš likau keleiviu už vairo. Toje vietoje visų komandų mechanikai stebi lenktynes ir mane prajuokino, kai po smūgio išgirdau labai garsų „vau“.
Antroje treniruotėje šiek tiek pagreitėjau, o trečios pradžioje prasidėjo lietus, bet su slikais (sausai dangai skirtos padangos) per lietų, tai kaip karvė ant ledo. Ketvirtoje treniruotėje pylė kaip iš kibiro ir pirmą kartą pabandžiau „Vega“ lietaus padangas.
Tiesiosiose buvo daug stovinčio vandens, kartingą tampė po visą kelią. Kiekviename rate greitėjau ir pabaigoje jaučiausi visai komfortiškai, o ir laikas buvo visai neprastas. Šlapioje trasoje jau aišku kaip važiuoti, beliko iki galo sureguliuoti kartingą sausai trasai. Penktadienį dar trys treniruotės. Tikiuosi nelis ir man pagaliau pavyks susitvarkyti smulkias bėdas. Dėl visų nutikimų labai trūksta laiko trasoje. O po pietų – kvalifikacija.
Aš pirmą kartą startuoju gamyklinėje „Birel ART“ komandoje, pirmą kartą su OKJ motoru, pirmą kartą naudoju „Vega“ padangas. O tų padangų jau net nesuskaičiuoju kiek sunaudojom. Kiekvienam treniruočių važiavimui skirtas naujas komplektas.
Viskas man čia kitaip, nei ROK kategorijoje, bet po truputį priprantu. Kvalifikacijoje buvau 40 iš 94. Kiti sakytų neblogai, o man blogai. Per nežinojimą padariau vieną klaidą, kuri man kainavo ne mažiau 10 pozicijų. Niekas čia nevažiuoja „patirties pasisemti“, visi važiuoja pirmauti, todėl tokios klaidos nemažai kainuoja.
Nors labai trūko treniruočių, bet po truputį jau kylu aukštyn, atsilikimas nuo geriausių laikų vis mažėja. Penktadienį įvyko ir pirmos lenktynės – C ir D grupių atrankos važiavimas (aš D grupėje). Starte išlikau savo 14 vietoje, bet pirmame rate gavau stiprų smūgį į galą.
Toks trijų varžovų traukinukas atvažiavo. Vienas laiku nepastabdė, kitas ir tada visu būriu man į galą. Ir sugrūdo mane į priekyje važiuojantį. Viskas būtų neblogai, bet iš pirmosios tvirtinimo vietos pajudėjo mano priekinis buferis (ten tokia gudri mechaninė buferio tvirtinimo sistema padaryta, kuri skirta automatiškai bausti už stiprius kontaktus), o po finišo už tai teisėjai baudžia 10 sekundžių bauda. Niekam neįdomu, kaltas ar nekaltas, tokios taisyklės.
Finišavau 15 vietoje, rato įveikimo laikas nuo geriausio tik 0.1 sek. blogesnis. O tai reiškia, kad galiu važiuoti greitai ir konkuruoti su pasaulio geriausiais.
Šeštadienis prasidėjo gerai, bet viskas baigėsi nekaip. Apšilimo treniruotės metu elgiausi labai atsargiai. Trasa buvo dar šiek tiek drėgna po naktinio lietaus, o tokiomis pat sąlygomis prieš porą dienų į sieną suplojau kitų metų specifikacijos važiuoklę.
Viskas veikė gerai ir net nespausdamas buvau tryliktas iš trisdešimties grupėje. Antras atrankos važiavimas taip pat suveikė gerai. Starte viskas tvarkoje, geras tempas, pora lenkimų ir finišas 12 vietoje. Komanda sakė „good job“. Jei viskas ir toliau taip, tai net nepaisant baudos už priekinį buferį penktadienio lenktynėse, turėjau šansą patekti į finalą.
Ir tada prasidėjo tai, kas nuo manęs jau nepriklausė. Trečios lenktynės man pasibaigė jau 6 posūkyje. Varžovas padarė klaidą ir išslydo iš trasos, kartu nusinešdamas ir mane. Būčiau dar galėjęs tęsti, bet jis išslydo taip nesėkmingai, kad visiškai užtvėrė man kelią ir motoras užgeso. Bandžiau dar užsistumti, bet nepavyko.
Tame posūkyje žiūrovais likome keturiese. Pasinervinau, bet ką jau čia padarysi. Ketvirto važiavimo startas irgi geras. PFI specifika tokia, kad starte nelabai ką gali laimėti, pirmi trys posūkiai pakankamai greiti ir svarbiausia išlaikyti savo poziciją. Tai man pavyko, bet finišavau jau penktame posūkyje.
Kolega priešais paslydo, o kolega iš galo nestabdė ir nesuko į posūkį – kalė į mane. O viską užbaigė dar kitas – jo smūgis nuplėšė priekinį mano ratą. Beje, teisėjas, kuris padėjo man ištempti kartingą iš trajektorijos tikrai ne vietinis ir ne italas, nes panašu, kad supranta lenkiškai – paprašė nusiraminti.
Dienos reziume – jeigu važiuoju, tai galiu važiuoti labai greitai ne tik „ROK Junior“. OKJ man net labiau tinka ir patinka, bet šįkart sėmės pritrūko. Varžovai geri, visi čia geriausi. Ir nekaltinu jų dėl to kad mane išdaužė. Jie tikrai to nenorėjo ir neplanavo. Sekmadienį apšilimas ir paskutinis važiavimas.
Paskutinę dieną buvo apšilimo treniruotė ir paskutinis lenktynių važiavimas. Po apšilimo mano mechanikas Enzo burbėjo: „Sakiau aš tiems motoristams, kad reikia kitokios mažosios žvaigždutės. O jie – ne, ne.“ Kaip visada Enzo buvo teisus.
Nebuvo blogai, bet visada galima ir geriau. Prieš lenktynių važiavimą buvo šiek tiek nerimo. Vis tik paskutiniai du pasibaigė avarijomis jau pirmame rate. Nesvarbu, kad tada nebuvo mano kaltės, bet trečio DNF tikrai nenorėjau.
Dar daugiau jaudulio suteikė labai gausiai susirinkę žiūrovai. Jaučiasi, kad Anglija – autosporto šalis. Beje, starte istorija vos nepasikartojo. Prieš mane važiavęs vairuotojas antrame posūkyje paslydo ir aš turėjau atleisti akceleratorių. Tai kainavo kelias pozicijas, bet trasoje likau.
Visas važiavimas buvo viena gera kova. Aš lenkiau, lenkė ir mane, bet aš daugiau. Ir taip kiekviename rate. Vyšnia ant torto buvo suomio smūgis man į galą paskutiniame posūkyje. Kam jam to reikėjo ir dabar nesuprantu. Aš tik šiek tiek paslydau, o jis nusilaužė buferį ir gavo 10 sekundžių baudos.
Paskutiniame važiavime buvau klasifikuotas 15 vietoje. Jei ne tie nelemti DNF ir jei būčiau visuose važiavimuose finišavęs panašiai, būčiau buvęs finale. Šįkart teko be jo apsieiti. Beje, albume rasite nuotrauką, kurioje ir mano buferis visas sulamdytas. Čia tų kovų pasekmė.
Teisėjai ilgai tyrinėjo jį, bet kadangi iš tvirtinimų nepajudėjo, tai jokios baudos negavau. Komanda po lenktynių sakė, kad mano debiutas buvo geras. Tiesiog kelios aplinkybės susiklostė nepalankiai. Siūlo dar šiemet su jais startuoti „WSK Final Cup“.
Beje, pirmadienį gavau pasiūlymus iš dar dviejų komandų. Po visko nuotaikos dvejopos. Pritrūko sėkmės ir galutinis rezultatas ne toks, koks galėjo būti. Kita vertus, pamačiau, kad galiu važiuoti lygiai su pasaulio geriausiais. Žinoma, testų ir varžybų dar reikėtų, bet esu tikras, kad labai greitai kovočiau su pirmu dešimtuku.“
