Nors dauguma lenktynių trunka po šešias valandas, o garsiausiame WEC etape, Le Mano 24 valandų lenktynėse, komandos varžosi ištisą parą, įtampa išlieka nuolat, o pergalę lemia sekundės dalys.
Kitos WEC lenktynės po Le Mano maratono – garsiojoje Niurburgringo trasoje Vokietijoje vykusios 6 valandų Niurburgringo lenktynės.
Jų nugalėtojai, „Porsche LMP Team“ lenktynininkai Timo Bernhardas, Earlas Bamberis ir Brendonas Hardley su „Porsche 919 Hybrid“ Nr.2 į priekį išsiveržė likus vos 15 min. iki lenktynių pabaigos ir finišo liniją kirto tik 1,6 sekundės pirmiau, nei antroje vietoje likęs kitas „Porsche“ ekipažas.
900AG turintį „Porsche“ paskutinę lenktynių akarpą vairavo T.Bernhardas, pirmas finišo liniją kirtęs ir Le Mane.
Birželio 18 dieną vykusios Le Mano 24 valandų lenktynės pasižymėjo gausybe gedimų bei visiškai netikėta „Porsche“ pergale, bet ne mažiau žiūrovams įsiminė ir laisvai išsiliejusios T.Bernhardo emocijos.
36 metų amžiaus vyras po finišo verkė iš džiaugsmo, o kartu su juo ašaras liejo ir daugybė lenktynes stebėjusių žiūrovų.
Kalbėjausi su T.Bernhardu Niurburgringe. Tuomet jis dar nežinojo, kad „Porsche“ suplanavusi pasitraukti iš WEC LMP1 po šio sezono ir startuoti „Formulės-E“ lenktynėse, tačiau po Le Mano neišblėsęs spindesys akyse išdavė – lenktynės yra T.Bernhardo gyvenimo variklis.
– Po Le Mano buvo akivaizdu – pergalė yra ne tik rezultatas, bet ir daugybė emocijų. Ką jautėte tas paskutines akimirkas po 24 valandų artėdamas prie finišo?
– Iš daugelio žmonių, kurie nelabai domisi lenktynėmis ir žiūri jas tik porą kartų per metus, girdėjau, kad pamatyti emocijas po lenktynių jiems buvo labai svarbu. Tada žmonėms įdomiau žiūrėti lenktynes, kai žino, kiek emocijų jos gali suteikti.
Tai man buvo jau 11-tos Le Mano lenktynės. Bet šįmet buvo tikrai ekstremalu, po trijų valandų nieko nebesitikėjome, važiavome pirmyn tik dėl taškų. O pabaigoje, kai supratome, kad laimėjome, tos ekstremalios emocijos užplūdo didžiule jėga.
Paskutinę valandą išsiveržėme į priekį, bet buvo sunku tuo patikėti. Važiavau kuo stabiliau, paskutinį ratą tikėjausi, kad tik viskas būtų gerai. Ir tik kai išvažiavau iš paskutinio posūkio į starto-finišo tiesiąją, tada supratau, kad taip, mes laimėjome.
Man ši pergalė labai brangi, nes ją pelnėme tada, kai atrodė, kad nėra jokių vilčių. Didžiausia pergalė, vairuotojo misija yra įkvėpti žmones ir parodyti, ko jų darbas vertas ir kad viskas yra įmanoma.
– Po trijų valandų Le Mano 24 valandų lenktynėse jūsų „Porsche“ garaže praleido 58 minutes dėl elektros variklio gedimo. Kas tokiu atveju yra didžiausias iššūkis mechanikams?
– Mechanikams sudėtingiausia dalis yra mašinai atvažiavus į garažą labai greitai išanalizuoti, kas negerai.
Tik tada atsiranda antras iššūkis – labai greitai pakeisti sugedusią detalę. „Porsche“ komandoje labai daug skiriama dėmesio treniruotėms, pagal kokią procedūrą galima greičiausiai pakeisti detalę.
Bet kartais jiems belieka pasitikėti savo patirtimi ir nuojauta, nes Le Mane negalėjome užtikrintai žinoti, ar problema variklyje, o gal sugedo baterija. Keisti abu mazgus būtų užtrukę per daug laiko, o patikrinti nėra kaip, todėl mechanikai pakeitė variklį ir beliko tikėtis, kad viskas bus gerai.
– Jų nuojauta neapgavo, galėjote grįžti į trasą maksimaliu tempu, tačiau liko dar labai daug lenktynių, o „Toyota“ komanda yra labai panašaus pajėgumo. Kas svarbiau – ar pergalė Le Mane, ar laimėjimas visame WEC čempionate?
– Le Manas yra labai svarbus, jis pritraukia daugiausiai dėmesio. Bet iš kitos pusės, laimėję čempionatą gautume čempionų titulą. Vis tik pergalė Le Mane, ypač tokia, kaip ši, išlieka amžinai.
– Kaip vertinate savo automobilį, „Porsche 919 Hybrid“?
– Tai labiausiai pažengusi, techniška mašina. Labai malonu vairuoti dėl galios, didžiulio pagreičio, bet nėra lengva jį vairuoti teisingai, nes vidaus degimo variklis duoda galios į galinius ratus, elektra varo automobilio priekį, o energijos rekuperacijos sistema yra labai pažangi.
Tikrai nėra lengva išnaudoti visas galimybes.
– Kaip jūs jaučiatės Niurburgringo trasoje?
– Niurburgringas man ypatinga vieta, turiu savo komandą, kuri dalyvauja Niurburgringo VLN lenktynėse, bei pats esu „Porsche“ komandos dalis.
Trasa labai įdomi – startuojame ilgiausioje tiesiojoje, tada laukia stiprus stabdymas, aštrus pirmas posūkis, tada antras, trečias. Po ketvirtojo posūkio išvažiuojame į platesnę trasos dalį, bet ji labai lėta, penktas posūkis greitas, lenktas šeštasis ir tada prasideda mano mėgstamiausia dalis.
Tai žemiausia trasos dalis, aštuntas posūkis ir labai greiti Schumacherio S formos posūkiai, tuomet reikia pastabdyti, į kairę, į dešinę ir trasa baigiasi labai greita dalimi bei aštriu posūkiu.
Gera vieta lenkti yra pirmasis posūkis bei 5-6 posūkių derinys, nes ten trasa leidžiasi žemyn, o skirtingas aukštis ir pokrypis daro ją labai įdomią.
– Jei galėtumėte pasirinkti vieną visų laikų sportinį automobilį, su kuriuo galėtumėte įveikti trasą, kurį rinktumėtės?
– Gal ir nustebinsiu, bet iš visų lenktyninių automobilių dabartinis „Porsche 919 Hybrid“ yra pats geriausias, tikrai rinkčiausi jį.
Iš senesnių, „Porsche 962“ labai įspūdingas ir taip pat Stefano Bellofo (Niurburgringo „Nordschleife“ trasos rekordininko, – red.) 956-tasis patinka, tikrai norėčiau pavairuoti.
Grupės C automobiliai taip pat atrodo labai įdomūs, net dabar nuvykus į muziejų jie atrodo moderniai.
– Kada pagalvojote, kad norėtumėte tapti ištvermės lenktynių čempionu?
– Vaikystėje. Mano svajonė visuomet buvo tapti lenktynininku. Kai vaikystėje pamačiau Le Mano lentynes, labai norėjau ten važiuoti, nors apie pergalę net negalėjau pagalvoti.
Pirmą kartą startavome 2002-aisiais, laimėjome savo klasėje, bet tikraisiais herojais buvo bendrosios įskaitos nugalėtojai. Po aštuonerių metų išsipildė ir ši svajonė.
Ištvermės lenktynės man labai patinka. „Formulė-1“ yra aukščiausio lygio čempionatas, bet čia lenktynininkų zona labai atvira. Tai yra profesionalios lenktynės, bet gerbėjams esame atviresni, tai labai svarbu. Čia atmosfera visai kitokia.
