Sportininkė vienareikšmiškai sutinka su mintimi, kad maloniausia automobilių sporte – pasiruošimo procesas, lenktynių eiga ir sėkmingai pasiektas finišas, apdovanojimai ir taurės – tik pridėtinė vertė.
Dovilė sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama supažindinti visuomenę su žymiausiomis šalies lenktynininkėmis ir skatina moteris labiau pasitikėti savimi.
– Kaip ir kodėl susidomėjote automobilių sportu? Kiek laiko juo užsiimate?
– Automobilių sportas mane visuomet žavėjo ir traukė lyg magnetas. Su draugais gana dažnai vykdavome stebėti Lietuvos „drago“ čempionatų. Prieš trejus metus į vieną iš čempionato etapų Kazlų Rūdoje mane pasikvietė draugas, grįžęs iš užsienio atostogauti.
Tą kartą vykome palaikyti jo bičiulio. Ten ir susipažinome su tuo bičiuliu Laurynu Simonavičiumi, kuris dabar yra mano vyras. Kadangi tiek mano vyras, tiek uošvis (vienas iš traukos lenktynių pradininkų Lietuvoje Artūras Simonavičius) yra dideli „drago“ gerbėjai, tai pasiūlė kartą už vairo sėsti ir man. Ilgai nedvejojau.
Pripažinsiu, pirmosios treniruotės buvo tikrai sunkios, nes prieš tai tokiu režimu ir su tokios didelės galios automobiliu nebuvau važiavusi, informacijos kiekis buvo milžiniškas. Tačiau mano uošvis man viską kantriai aiškino, stengėsi perduoti sukauptą patirtį. Taip ir atsidūriau šiame sporte.
„Lietuvos Drago čempionate“ dalyvauju trečią sezoną. Manau, kad viskas dar prieš akis ir labai džiaugiuosi, kad vis labiau perprantu šį sportą ir tobulėju. Tuos, kurie sako, kad „drage“ vairavimo įgūdžių nereikia, kviečiu atvykti į trasas ir aš pasistengsiu pakeisti jūsų nuomonę.
– Kodėl iš daugelio autosporto šakų pasirinkote būtent „dragą“?
– Dėl greičio, reakcijos ir adrenalino. Mintis, kad per 400 metrų automobilis pasiekia 200 km/val. ir didesnį greitį, mane iki šiol žavi.
– Kokių asmeninių savybių šį sporto šaka reikalauja?
– Mokėjimo susitvarkyti su jauduliu ir susikaupti. Šiame sporte kiekviena sekundės dalis gali lemti galutinį rezultatą, tad koncentracija labai svarbi.
– Iš sportininkų tenka girdėti, kad kiekvienas finišas varžybose jau yra laimėjimas, nepriklausomai nuo rezultato. Sutinkate su šia mintimi?
– Vienareikšmiškai sutinku. Puikiai atsimenu paskutinių varžybų finalinį važiavimą „Lietuvos Drag Fest“. Jau stovėdama prie starto linijos jaučiau neapsakomą džiaugsmą ir malonumą, net negalvodama apie tai, kokią vietą užimsiu. Pats procesas ir ta akimirka, kai jau kerti finišo liniją – svarbiau už bet kokią taurę.
– Kokius didžiausius savo laimėjimus galėtumėte išskirti?
– Tikriausiai, tai pastarieji du mano laimėjimai – Kauno Urmo miestelyje, vykusių „Urban Stage“ lenktynių metų užimta pirma vieta savo klasėje, kurioje teko didelė garbė kovoti ir su savo mokytoju Artūru Simonavičiumi, bei paskutinis „Lietuvos Drago čempionato“ etapas, kuriame užėmiau antrąją vietą.
– Kaip atrodo jūsų pasiruošimas varžyboms?
– Ypatingo pasiruošimo nėra. Vakarą prieš varžybas, jeigu tik leidžia aplinkybės, stengiuosi pailsėti. Nuovargis ir nuotaika varžybų dieną turi didelės įtakos tam, kaip seksis ir pačiuose važiavimuose.
– Kokiose lenktynėse dalyvaujate šį sezoną?
– Šį sezoną dalyvavau Lietuvoje vykusiuose „Drago čempionato“ etapuose ir savo tikslą įgyvendinau – nepraleidau nei vienų lenktynių, nors ir ne visuose pavyko laimėti prizinę vietą.
– Kaip manote, kokios moteriškos savybės suteikia pranašumo lenktyniaujant?
– Mokėjimas reaguoti ramiai į įvairias situacijas. Tenka susidurti su vyrais, kurie vis dar galvoja, kad moterims už vairo ne vieta, o pamatę rezultatą būna nustebę, kad juos aplenkė moteriškos lyties atstovė.
– Kaip vertinate moterų įsitraukimą į automobilių sportą? Ar moterų dalyvių skaičius varžybose didėja ar mažėja ir kas tai lemia?
– Labai džiaugiuosi, kad moterų skaičius autosporte didėja. Nors ši sporto šaka – labai techninė, tačiau Lietuvos autosporto padangėje turime puikių lenktynininkių. Tikiuosi, kad dalyvių skaičius tik didės.
O kas tai lemia? Manau, kad artimųjų palaikymas ir pastūmėjimas. Jei tik yra galimybė ir noras – negalima jais nepasinaudoti.
– Kas yra jūsų pavyzdys autosporte?
– Jau ne kartą minėtas mano uošvis Artūras Simonavičius. Jis – patyręs sportininkas, mokantis susikaupti ir visada gerai nuteikiantis, net jeigu kas nepasiseka. Nesu mačiusi pozityvesnio ir taip palaikančio žmogaus. Už savo pasiekimus autosporte esu dėkinga jam.
– Ką patartumėte moterims, besidominčiomis galimybe prisidėti prie automobilių sporto?
– Daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi ir „varom“!
