Mažiausiais įmanomais kaštais galima patirti beveik viską, dėl ko pameta galvas šonaslydžio entuziastai.
Kad būtent šiam automobilių sporto porūšiui itin sunku atsispirti savo kailiu patyrė vilnietis Vytautas Inčius.
28 metų verslininką, nepraleidžiantį progų išbandyti pačios įvairiausios motorizuotos technikos, po pažinties su komandos „Side to Side“ vaikinais ir keleto treniruočių sostinės pakraštyje Greičiūno gatvėje įkurtoje „Driftlando“ aikštelėje, šonaslydžio idėja tiesiog apsėdo.
Triračius teko patobulinti
Liūdno nuosprendžio sulauke netgi konstruojamas ralio automobilis – „Audi“ griaučiai buvo nustumti į didžiulio angaro pakraštį, o bemaž visa dirbtuvių erdvė užleista savo techniką tobulinantiems Lietuvos „Semi Pro“ šonaslydžio pirmenybėse startuojantiems sportininkams.
Prieš trejetą savaičių vaizdas „Driftlando“ valdose dar kartą pasikeitė: nors ir smarkiai vėluodama, Lietuvą pasiekė šonaslydžiui skirtų motorinių triračių siunta.
Apžiūrėję detalių rinkinius Vytautas su bičiuliais iš karto nutarė kai kurias konstrukcijas patobulinti ar bent jau sustiprinti, todėl nesudėtingas triračių surinkimas virto rimtu perdirbimu.
„Driftas“, nors iš pirmo žvilgsnio gana paprastas, visgi reikalauja didelio sportininko meistriškumo, konstruktoriaus talento ir storos piniginės. Pastarasis veiksnys yra itin svarbus, nes riboja daugybės žmonių galimybes užsiimti tuo, kas jiems miela.
Todėl pamatę kokią alternatyvią techniką naudoja šonaslydžio entuziastai anapus Atlanto, patys pradėjome aktyviai ieškoti galimybių įsigyti ar pasigaminti kažką panašaus.
Detalių rinkiniai atkeliavo vėluodami daugiau nei mėnesį, tačiau bambėti dėl to liovėmės tą pačią akimirką, kai sumontavę pirmąjį egzempliorių, išvažiavom į treniruočių aikštelę. Gerų emocijų kiekis pranoko bet kokius lūkesčius“, – šypsodamasis dėsto V. Inčius.
Važiuoja greičiau nei atrodo
Beje, nors aprūpinti 7,5 ar 15 AG motorais triračiai greta šonaslydžio automobilių atrodo kaip vaikų žaislai, „Driftlando“ trasoje jie važiuoja nedaug lėčiau. Priekinis „traiko“ ratas juda panašiai kaip ir keliasdešimt kartų galingesnių mašinų.
Skirtumas tik tas, kad pastarosios dažniausiai kelia svylančių padangų dūmų debesis ir pragarišką triukšmą, todėl sukuria pašėlusio lėkimo įspūdį.
„Važiuodamas su motoriniu triračiu gauni 95 proc. pojūčių, kuriuos jauti važiuodamas su rimtu „drifto“ automobiliu.
Kadangi ant galinių ratų uždėti specialūs kieto plastiko žiedai, net ir nedidelio pajėgumo motoro galios pakanka sukibimui nutraukti. Treniruotis su tokiu aparatu ir šlifuoti technikos valdymo įgūdžius galima kuo puikiausiai“, – tikina V. Inčius.
Tokios pratybos naudingos ir galvojant apie kasdienes keliones: saugaus eismo specialistai teigia, kad važiuojant maždaug 100 km/val. greičiu vos vienas procentas vairuotojų sugeba be didesnių ar mažesnių nuostolių išsisukti iš avarinės situacijos tada, kai tiksliai manevruojant vairu ir stabdant jų galima išvengti.
Pratybos su šonaslydžiui skirtais motoriniais triračiais neabejotinai padėtų perprasti bent dalį automobilio elgsenos ypatumų, kurie slidžiuose keliuose gali būti gyvybiškai svarbūs.