„Normalus lietuviškas ralis“, – juokdamasis įvertino legendinių lenktynių debiutantas Edvardas Duoba. Jam norėjosi, kad dulkėtame kelyje Antanas Juknevičius skrietų greičiau. Tačiau patyręs lenktynininkas mažiau rizikavo ir pirmiausia stengėsi prisijaukinti „Mebar“. Benediktas Vanagas ir Andrejus Rudnickis po pirmojo greičio ruožo keikė dulkes, bet ruožą įveikė greičiau nei kitas Lietuvos ekipažas.
Dakaro ralis – toks pat neprognozuojamas kaip lietuviška žiema, kai Kalėdas merkia lietus, o artėjant pavasariui ima spausti vis didesnis speigas.
Pirmasis greičio ruožas lenktynių dalyviams didelių baimių paprastai nekelia. Tas ruožas – mažiau kaip du šimtai kilometrų, tame ruože dar nedaug aštrių akmenų ir ten paprastai dideliu greičiu galima nors ir skristi, bet vis tiek pradžioje niekas pernelyg nesistengia draskytis. Pirmame Dakaro ruože paprastai paslysta tik nepatyrę naujokai.
Tačiau Dakaro ralio prognozes labai dažnai sugriauna technika. Ne tokie brangūs ir ne tokie ištobulinti automobiliai – tarp jų ir A.Juknevičiaus bei E.Duobos „Mebar“ - lėkė pro šalį, o juodas „Mini“ nejudėdamas stovėjo šalikelėje. Čempiono vardą ginantis ispanas Nani Roma, kaip tyčiojasi varžovai, jau „rūkė“. Pavažiavęs vos porą kilometrų trasos.
N.Romą ir jo automobilį, kuris pats jau nebegalėjo judėti, ištraukė vadinamoji „šluota“ - sunkvežimių varžybose dalyvaujanti užslėpta pagalba. Tik dėl to, kad N.Romos „Mini“ kirto finišo liniją, ispanas galės tęsti varžybas. Tačiau visi jau sekmadienį žinojo: šiemet Dakaro čempionas bus kitas.
Dešimtą valandą vakaro prie juostomis aptvertos „Mini X-Raid“ komandos stovyklos stoviniavo žilstelėjęs vyras juodais marškinėliais ir neskubėdamas rūkė. Austras Hermanas – N.Romos komandos mechanikas – lūkuriavo ispano ir jo sugedusio automobilio, kuris startavo pirmas, bet į stovyklą grįžo vienas paskutinių.
Pirmąjį greičio ruožą pirmasis įveikė N.Romos komandos draugas, Kataro lenktynininkas Nasseras Al-Attiyah.
Dulkių prarijo kibirais
Dulkėtame kelyje kirtęs finišo liniją, B.Vanagas nusiėmė šalmą ir ranka keliskart perbraukė nuo prakaito šlapias garbanas. Nors jo „Toyota Overdrive“ ir turi kondicionierių, šįkart jo nejungė. Kondicionierius papildomai apkrauna variklį ir šis praranda šiek tiek jėgos.
„Kaip sekėsi? – perklausė B.Vanagas. – Labai daug dulkių. Jau maniau, kad per pastaruosius porą metų išmokau jose važiuoti, bet nieko panašaus“.
„Skanios tos dulkės“, – po finišo kvatojo „Žalvario“ komandos šturmanas E.Duoba, jų, kaip ir A.Juknevičius, pririjęs tikrai nemažai.
Kai kurie automobiliai taip apdulkėjo, kad buvo sunku atpažinti jų tikrąją spalvą. Išvakarėse vykusio „podiumo“ blizgesio per vieną kitą valandą dulkėse neliko nė ženklo.
A.Juknevičius ir E.Duoba pirmajame greičio ruože nevirkdė savo „Mebar“ ir nespaudė iš jo visko, kas įmanoma. Šiaip jau greičio fanatiku laikomas A.Juknevičius, šįsyk važiavo ramiau.
„Norėjau apsiprasti ir priprasti prie mašinos. Jos, kaip ir moters, po pirmo pasimatymo dar nepažįsti. Bet tikiuosi, kad po dar kelių pasimatymų mes susikukuosime, nes į greičio ruožo pabaigą „Mebar“ jau neblogai pajutau. Gerai, kad nepadarėme klaidų, neišlėkėme iš trasos, nes matėme lenktynininkų, išlaksčiusių į griovus“, – sakė A.Juknevičius.
Stojo remontuoti automobilių
Problemų legendiniame ralyje neįmanoma išvengti. Nors visi lenktynių dalyviai iki starto turėjo bent kelias dienas automobiliams, motociklams ar sunkvežimiams ne tik nublizginti, bet ir juos visiškai techniškai sutvarkyti, vos paleisti iš „gardo“ – uždaro techninio parko, ne vienas dar puolė atsukinėti varžtų.
Į uždarą parką lenktyniniai automobiliai pastatyti po techninės ir administracinės komisijos. Prie „garde“ stovinčios technikos nebebuvo galima liestis, bet pakeliui į pirmojo greičio ruožo startą kai kurie lenktynininkai pajuto, kad automobilis dirba ne taip, kaip turėtų.
Kelios dienos iki Naujųjų Buenos Airių pakraštyje veikti pradėjęs Dakaro technoparkas, sekmadienį jau nuo ankstaus ryto buvo apytuštis.
Buvo tokių lenktynininkus lydinčių pagalbos sunkvežimių, kurie ieškoti geresnės vietos komandos stovyklai į naują ralio bivaką prie Vilja Karlos Paso Kordobos provincijoje išvyko dar iš vakaro, kiti pajudėjo ankstų sekmadienio rytą. Tačiau kai kuriems mechanikams teko sustoti pakeliui į Vilją Karlos Pasą ir, sulaukus lenktynininko, automobilio bėdas spręsti tiesiog kelkraštyje.
Sirgaliai nusėjo pakeles
Išvykus iš Buenos Airių – milijoninio didmiesčio ir pramogų gal kiek išlepintos Argentinos sostinės – pagaliau realiai pasijuto, kad Dakaro ralis šalyje yra milžiniška šventė. Paplentės, šalikelės ir plyni laukai buvo tiesiog nusagstyti kiekvienam ralio lipdukais apklijuotam automobiliui mojančiais argentiniečiais.
Jų nevargino net kaitri saulė plynuose laukuose – 11 ryto termometras pavėsyje rodė per 30 laipsnių karščio. Gyvenvietėje šalia greičio ruožo finišo, už tvoros, prie kurios, kad niekas neperliptų, vaikštinėjo ginkluoti pareigūnai, virė atskiras gyvenimas.
Kepsninėje čirškė dešrelės, o į kunkuliuojantį aliejaus puodą vis įkrisdavo empanados – lyg bandelė perlenktas blynas su įvairiu įdaru.
Magnetofonas visu garsu plėšė Lotynų Amerikos muziką, o marškinėlius nusimetę basakojai argentiniečiai gurkšnojo ledinį alų. Tačiau iš pažiūros vangi stovykla per sekundę atgydavo, kai prie tvoros prisiartindavo koks dulkėtas lenktynininkas. Tuomet iš kišenių buvo traukiami fotoaparatai ir pleškinama bendra nuotrauka.
Degalinės pakeliui nuo greičio ruožo finišo iki naujos ralio stovyklos taip pat buvo užkimštos aistruoliais. Ne tik norinčiais nusifotografuoti su lenktynininkais, bet ir besitikinčiais išprašyti bent smulkmenos prisiminimui, nors ralio dalyviai į greičio ruožus suvenyrų paprastai nesivežioja.
Dakare – jau šeštą kartą
Saulėje įdegusių argentiniečių minioje išsiskiria du šviesiaodžiai rusai Slava ir Georgijus.
Vaikinai į Pietų Ameriką stebėti Dakaro ralio atvyko jau šeštą kartą. „Bėgame nuo šalčio, – šypteli Slava. – Kai prieš Naujuosius išskridau, Maskvoje buvo minus 20 laipsnių. O čia – vasara“.
Nuo pat 2009 m., kai legendinis Dakaras iš Afrikos perkeltas į Pietų Ameriką, Slava ir Georgijus beveik kasmet čia atvyksta stebėti lenktynių. Nebuvo tik kartą – pernai.
Vaikinai keliauja už savo pinigus ir jų dviejų kelionė paprastai kainuoja apie 7-8 tūkstančius dolerių. „Bet kiek kainuos šiemetė, sunku suskaičiuoti, nes su doleriu yra problemų“, – aiškina Slava. „Gal su rubliu?“ – traukiu per dantį. Slava šypteli, linkteli galvą, bet vis tiek lieka prie savo: „Ne, su doleriu“.
Slava ir Georgijus Argentinoje nuomojasi ne visureigį, kuriuo būtų gerokai patogiau keliauti į greičio ruožus, o nedidelį automobilį. Visureigio nuoma surytų apie 5000 dolerių per beveik tris savaites, mažytis automobilis – bent penkiskart pigesnis.
Būtent už tiek – beveik 5000 dolerių – „Toyota Hilux“ išsinuomavo pažiūrėti Dakaro atvykęs 2004 metų Lietuvos klasikinio ralio čempionas Audrius Pivoras. Evaldo Čirbos buvęs šturmanas į Argentiną atvyko su bičiuliui.
Liūdni italo prisiminimai
Tokia patirtimi, kokią sukaupė rusai turistai, pasigirti gali nedaugelis. Net ir lenktynininkai, kurių daugeliui legendinis ralis būna ilgai brandintos svajonės išsipildymas. Dažnai - vienkartinis. Mat dalyvauti maratone jame reikia labai daug pinigų.
Nors ir nesurenkantis milžiniško biudžeto – net A.Juknevičiaus ir E.Duobos bei B.Vanago ir A.Rudnickio yra gerokai skirtingi – Antanas vis dėlto randa būdų dažnai atvykti į Dakarą. Šiemetis dviejų Lietuvos ekipažų biudžetas skiriasi penkis kartus: B.Vanagas ir A.Rudnickis turi daugiau pinigų, A.Juknevičiaus pusėje yra patirtis.
A.Juknevičius ir E.Duobos „Mebar“ duris prie pat lango puošia keli išskirtiniai lipdukai, itin traukiantys aistruolių dėmesį.
Į lipdukus su Dakaro ralio ženklu – stilizuotu beduinu ir ant „Mebar“ simbolizuojančius metus, kuriais A.Juknevičius jau dalyvavo legendinėse lenktynėse, vienas „Žalvario“ komandos žmogus žiūrėjo su neslepiamu pavydu.
Roberto Musi – A.Juknevičiaus ir E.Duobos pagalbininkas iš Italijos – daug metų svajojo apie Dakaro ralį ir kai pagaliau surinko pakankamai pinigų į jį važiuoti, buvo, kaip pats sako, „siaubingai išdurtas“.
„30 metų svajojęs apie Dakaro ralį, 2007-aisiais, po pusmečio sunkaus darbo, pagaliau turėjau pakankamai pinigų, kad dalyvaučiau šio maratono sunkvežimių lenktynėse. Todėl buvau tikras, kad lenktyniausiu 2008 m. Dakare. Sunkvežimiu iš Italijos pasiekiau Portugalijos sostinę Lisaboną, kur turėjo būti maratono startas. Bet ten jau sklandė bloga nuojauta. Kažkas pasakė: Dakaro gali nebūti.
Kaip nebūti? Dakaro nebūti negali! Bet vieną rytą nuėjau į organizatorių palapinę ir radau užrakintas duris, o ant jų – pranešimą apie skubų susirinkimą vidurdienį. Ten pasakyta, kad Dakaras atšauktas“, – pasakojo R.Musi.
Tai reiškė, kad dužo Roberto svajonė. Dakaras jam iki tol buvo svarbiausios lenktynės pasaulyje. Iki tol. Nes tikrasis Dakaras, anot R.Musi, vyko Afrikoje.
„Čia, Pietų Amerikoje, vyksta fantastinės lenktynės, bet tai – nebe Dakaras“, – neabejoja Roberto.
Nostalgiškai apie lenktynes dykumoje
Lenktynes Afrikos smėlynais su nostalgija mena ir A.Juknevičius. Ten Dakaras prasidėjo ir vyko beveik tris dešimtmečius. Greičio ruožai Sacharoje, kuriuose – šimtų kilometrų spinduliu nėra jokios civilizacijos – ten sudarydavo mažiausiai pusę trasos.
Pietų Amerikoje rengiamo Dakaro greičio ruožuose civilizacija – kone kiekviename žingsnyje. Net Atakamos dykumoje, kuria tenka važiuoti dabartinių lenktynių dalyviams.
Dakare Afrikoje A.Juknevičius dalyvavo dukart: 2003 m. ir 2004 m.
2009 m. ir 2014 m. jis įveikė Dakaro trasą jau Pietų Amerikoje.
Ant sportinio „Mebar“ šiuos ir šiemetį maratonus simbolizuoja juodi beduinai. Gėdingąjį 2008 m. ralį, kuriuo taip piktinasi R.Mussi, – baltas. Mat tam raliui pasirengę lenktynininkai jau trypčiojo prie starto linijos, bet staiga neva dėl saugumo Dakaras atšauktas, o kitąmet jau buvo perkeltas į Pietų Ameriką.
