„Formulės-1“ lenktynių komentatoriai bolidus išnarsto iki menkiausių varžtelių

Jų balsų tembrai „Formulės-1“ gerbėjams Lietuvoje yra neatsiejami kiekvienų lenktynių palydovai. Ir taip – 17 metų. Tiek Kristijonas Kaikaris ir Arūnas Volungevičius komentuoja „Formulės-1“ lenktynes.

1996 metais Lietuvos žiūrovams pasiekiama tapusi „Formulė-1“ migravo per televizijas – startavo Lietuvos televizijoje, vėliau (2001 metais) persikėlė į TV3. 2010-aisiais prestižinių lenktynių transliacijos atsidūrė „Viasat Sport Baltic“ eteryje. Televizijos keitėsi, tačiau komentatorių duetas – ne.

Naujojo „Formulės-1“ sezono išvakarėse - lrytas.lt pokalbis su A. Volungevičiumi ir K. Kaikariu – apie komentavimo subtilybes ir sunkumus, mėgstamiausius lenktynininkus, trasas, komandas ir didžiausias avarijas, pakeitusias jų požiūrį į „Formulę-1“.

Komentuoti „Formulę-1“ - iš NASCAR ir medicinos mokslų

- Kiek metų jūs kartu komentuojate „Formulės-1“ lenktynes? - lrytas.lt paklausė A. Volungevičiaus ir K. Kaikario.

Arūnas Volungevičius: Visą laiką mes kartu (šypsosi).

Kristijonas Kaikaris: Nuo 1996-ųjų. 17 metų jau kartu.

A. V.: Susipažinome pradėję komentuoti lenktynes. Aš jau turėjau šiokios tokios patirties - tuo metu Lietuvos televizija rodydavo NASCAR lenktynių įrašus - aš jas komentuodavau, todėl buvau šiek tiek susipažinęs su televizija. Vėliau Lietuvos televizija įsigijo „Formulės-1“ lenktynes, todėl mane pasirinko iš karto.

K. K.: Aš tuo metu, 1996-aisiais, buvau Vilniaus universiteto studentas, studijavau Medicinos fakultete. „Formule-1“ pradėjau domėtis nuo 1991 metų, o nuo 1992-ųjų nepraleidau nė vienų lenktynių. Žiūrėdavome su kurso draugais per „Eurosport“, savo draugams pakomentuodavau, kas vyksta. Puikiai prisimenu tą dieną, kai po sesijos vienoje iš Vilniaus kavinių šventėme puikius mokslo baigimo rezultatus, ir vienas draugas man pasakė: „Lietuvos televizija nupirko „Formulės-1“ lenktynių transliacijas. Eik komentuoti.“

Pagalvojau: „Tikrai, reikia eiti“ (juokiasi). Susiradau Alfredo Pliadžio (tuomečio Lietuvos radijo ir televizijos Sporto redakcijos vyriausiojo redaktoriaus. - Red.) telefoną, nuėjau į Lietuvos televiziją ir sakau: „Čia aš, noriu komentuoti.“ Alfredas sako: „Ok.“ Taip ir atsiradau.

A. V.: Manau, Kristijono pasisiūlymas buvo laiku ir Alfredas priėmė teisingą sprendimą, leisdamas komentuoti dviem žmonėms. Tai yra labai dinamiškas sportas, sunku vienam visus įvykius susekti. Kai lenktynes žiūri savo malonumui, matai daug informacijos, bet kai reikia komentuoti, dėmesys išsisklaido. - Reikėjo specialiai mokytis komentavimo? Turit savo mokytojus ar esate savamoksliai?

A. V.: Esame savamoksliai. Aišku, didžiausios bėdos mums buvo su lietuvių kalba. Mokyklose taip gerai neišmokstama kalbėti lietuviškai kaip reikėtų. Procesas nuolat evoliucionuoja, stengiamės mokytis, o ir „Formulės-1“ terminologijos reikia nuolat mokytis, „palaikyti pulsą“. Ten daug kas vyksta net ir tada, kai bolidai nevažiuoja.  

Mums trūksta specifinio žodyno, nes dauguma terminų, susijusių su „Formulės-1“ lenktynėmis, lietuvių kalboje tuo metu nebuvo. Ir iki dabar kai kurių nėra.

K. K.: Kadangi anksčiau lenktynes komentuodavau tik draugams namų aplinkoje prie alaus buteliuko, netrūkdavo juokelių ir įvairių žodelių, kai pradėjau komentuoti televizijoje, iš karto pajutau, kad man žodyno trūksta.

Kai reikėjo komentuoti pirmąsias lenktynes, šiek tiek pabūgau. Tiesa, kaip tik 1996 metais lenktynių etapas Australijoje iš Adelaidės persikėlė į Melburną. Lenktynės vykdavo 4 val. ryto, todėl Lietuvos televizija jų tiesiogiai netransliuodavo. Mus pakvietė komentuoti įrašo, taigi mes galėdavome suklysti - tada sustabdydavo, atsukdavo juostelę atgal ir pataisydavo.

Vien dėl mano klaidų kokius penkis kartus stabdėme įrašą, atsukome atgal ir keitėme žodžius. Iš tikrųjų, kai esi tiesioginiame eteryje, vienu metu turi laikyti aktyvius smegenų centrus, o tai vyrams yra sudėtingiau (šypsosi).

Turi stebėti, kas vyksta ekrane, taip pat - kalbėti, pats savęs klausytis, nes jeigu nebeklausai, ką pats kalbi, neaišku, ką gali paleisti į eterį. Be to, turi klausyti, ką kalba kolega, ir mąstyti, kaip tu įsiterpsi į pokalbį ar tęsi jo mintį.

Būna, kad komentuodamas supainioji lenktynininkus – kartais jų nesimato, o kartais savęs jau nebeklausai ir įsijungęs įrašą pats stebiesi, kaip galėjai suklysti ir tris kartus kartoti, kad čia važiuoja ne tas lenktynininkas. Nežinau, gal čia smegenyse kažkas slypi, o gal reikia, kad kažkas trečias už mūsų nugarų su plaktuku sėdėtų (juokiasi).

A. V.: Specialiai kažkurioms lenktynėms ruoštis nereikia. Tenka prisiminti trasos ypatybes, o pasiruošimas pačioms lenktynėms yra nenutrūkstamas procesas. „Pulsą“ reikia palaikyti nuolat. Kai jis nutrūksta dėl atostogų ar nesant internetui, tai labai pasijaučia.   

K. K.: Informaciją reikia nuolat sekti, nes naujienos keičiasi, srautas didžiulis. Ir jeigu atėjęs sekmadienį komentuoti lenktynių nežinosi, kas vyko atvirosiose treniruotėse, kvalifikacijose ar kas įvyko prieš keletą savaičių, gali būti labai juokinga.

A. V.: Kita vertus, mūsų priėjimas prie informacijos yra labai ribotas, mes ją gauname jau suvirškintą ir dažniausiai pateiktą su kieno nors nuomone. Tiesioginio kontakto su lenktynininkais, komandų vadovais, ten dirbančiais žurnalistais neturime. Dirbame per atstumą.

A. V.: Komentavimas man asmeniškai nuo meistriškumo - vis dar atitolęs procesas. Man tai labiau užklasinė veikla. Problemų su Kristijonu nėra, mes gerai vienas kitą suprantame. Manau, kad ir jis apie mane gali pasakyti tą patį...

K. K.: Galiu (juokiasi).

A. V.: ...džiaugtis komentavimu - tokio jausmo nėra. Visada norisi padaryti geriau, bet kartais nepavyksta taip, kaip norisi.

K. K.: Komentavimas man taip pat yra hobis. Sudėtinga savaitės kalendoriuje susidėlioti darbus taip, kad pakaktų laiko daugiau pasidomėti lenktynėmis. Kai ateina lenktynių savaitgalis, stengiuosi atrasti bent valandą prieš lenktynių komentavimą ir greitai perbėgti per naujienas - jų daug, dažnai jos viena kitai prieštaraujančios. Neturime galimybės tiesiogiai susirinkti informacijos, todėl dažniausiai atspindime kitą nuomonę. Aišku, vertinimus darome ir patys.

A. V.: Žiūrovai vertina labai kritiškai. Gauname asmeninių laiškų, kuriuose kritika būna paremta kietais faktais. O internete būna ir linksmų faktų – tai yra vieta, kurioje gali išreikšti savo nuomonę ar išdėstyti savo neišsipildžiusius lūkesčius.

K. K.: Anksčiau bandydavau paskaityti ir pabendrauti su komentatoriais, bet labai greitai supratau, kad norintys konstruktyviai bendrauti negaišta laiko forumuose. Dažniausiai jie susisiekia tiesiogiai elektroniniu laišku. Tokiu atveju, pagyrimai ir kritika būna konstruktyvūs ir profesionalūs. O tai, kas būna internete - liūdna žiūrėti, kaip žmonės, prisidengę slapyvardžiais, bando vaizduoti galingus savo nuomonės reiškėjus. Ir dar pradeda peštis tarpusavyje.

Teko pastebėti, kad komentatoriai, kurie būna prisiekę vieno ar kito lenktynininko gerbėjai, kaltina, kad mes palaikome „Ferrari“, o vėliau paskaitai kitą nuomonę - neva mes esame „McLaren“ gerbėjai. Kiekvienas randa savo.

A. V.: Kiek ji švari ar nešvari, ne mums spręsti. Bet akivaizdu, kad pergalės siekiama bet kokiais būdais. Nugalėti galima nebūtinai būnant greičiausiam - galima laimėti ir tada, kai pristabdai tą greičiausiąjį.

Skandalai skatinami žiniasklaidos, kad būtų kurstomas susidomėjimas lenktynėmis. Juk net ir ne sezono metu apie lenktynes pasirodo žinių, nes bandoma palaikyti susidomėjimą. Tai yra normalu - juk tai sportas, į kurį investuojami didžiuliai pinigai, nuolat kovojama dėl vietos rinkoje ir sirgalių dėmesio.

A. V.: Tai yra nuolatinis procesas - komandų inžinieriai, konstruktoriai galvoja, kaip aplenkti varžovus, ieško naujų, neišbandytų būdų, techninių, sportinių sprendimų. Tai yra amžinas variklis. Savo ruožtu, federacija, kuri organizuoja lenktynes, stengiasi tą procesą stabdyti. Nes jeigu tai nebūtų stabdoma, mašinos taptų labai greitos ir pavojingos. O greitėjant bolidams trasos, nors ir jos modernėja, taptų nesaugios. Šiuo požiūriu „Formulė-1“ yra pati aukščiausia automobilių sporto rūšis - nes investuojant pinigus ir samdant pačius geriausius specialistus ieškoma pačių geriausių sprendimų.

K. K.: Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kas yra „Formulė-1“. 1950 metais buvo sudėliotos taisyklės, pagal kurias ir atsirado tokios lenktynės. O taisyklės yra ribojančio pobūdžio - inžinieriai, lenktynininkai, komandos gali dirbti apribotame lauke ir tas laukas nuolat siaurėja. Technologijos kasdien tobulėja, todėl jei neapribosi „Formulės-1“, ji taps nesaugi, be to, išsikreips vaizdas tarp konkuruojančių komandų. Juk vienos gali sau leisti didesnį biudžetą, kitos to negali. Taisyklių apribojimai formuojami pagal du kriterijus – saugumą ir konkurenciją.

A. V.: Komandas teko riboti ir tam, kad išliktų konkurencija. Nes jei kažkas turėtų galimybę investuoti daug pinigų, įgytų persvarą ir žiūrovai nusisuktų nuo tokio sporto, kuriame dominuoja vienas žaidėjas. Žiūrovai pritraukiami nenuspėjamais įvykiais, todėl ir komandoms-lyderėms aktualu, kad konkurentai išgyventų. Pastaruoju metu mažesniems ešalonams finansiškai išlaikyti skiriama nemažai dėmesio. Tai daroma tam, kad spektaklis gyvuotų.

K. K.: Daug kas galvoja, kad vystantis technologijomis, lenktynininkas nebebus svarbus ir galbūt jo išviso nebebus. Aš taip nemanau. Pirmiausia, tai yra komandinis sportas, be to, lenktynininkas atlieka pagrindinį darbą.

Taip, tai yra techninis sportas, rezultatai kuo toliau, tuo labiau priklauso nuo technikos. Su labai geru bolidu ne pačiam geriausiam lenktynininkui įmanoma laimėti ne tik lenktynes, bet galbūt ir čempionatą. Tuo tarpu priešingai - su prastu bolidu pačiam geriausiam lenktynininkui būtų labai sunku tai padaryti. Kai žiūrime į rezultatus, matome, kad distancijos įveikiamos sekundės ar pusės sekundės skirtumu - tai yra labai maži atstumai.

A. V.: Nereikia toli eiti. S. Vettelis dažnai laimi kvalifikaciją, o jo persvara siekia vos dešimtąsias sekundės. Pamenu, kai lenktyniaudavo A. Senna ir A. Prostas su tokiais pat bolidais, jų kvalifikacijos skirdavosi sekunde. Tai rodo, per kokį trumpą laiką šis sportas tapo profesionalesnis. Dabar sekundę atsilikęs bolidas lieka už dešimtuko ribų, ir sakome, kad tai yra lėtas bolidas.

Reikia išgaudyti visus niuansus, kaip greitai tobulinamas bolidas. Anksčiau, pavyzdžiui, „Lotus“ bolidas dvejus metus be jokių pakeitimų viską laimėdavo, o dabar komandos atvyksta su tiek daug pasikeitimų boliduose, sezono metu vyksta procesai ir pačioje komandoje – viskas turi būti taip ištobulinta, nes skirtumai tarp komandų yra tokie maži, todėl reikia sugebėti pasiekti tą lemiamą ir pergalingą pranašumą.

A. V.: Visko, ką išvardijote, ir dar daugiau (šypsosi).

K. K.: Nėra vieno konkretaus modelio, kurį pritaikius taptum Formulės-1“ lenktynininku. Reikia tinkamu momentu atsidurti tinkamoje vietoje. Kad ir kaip būtų gaila mums, lietuviams, į tą apibrėžimą įeina ir gimimas tam tikroje šalyje su tam tikra ekonomika, su teisinga infrastruktūra, su rėmėjų sistema, valdžios palaikymu.

Be to, svarbu ir paties lenktynininko charizma, darbas, motyvacija - tai irgi yra kriterijai, kuriuos vertina rėmėjai ir aistruoliai.

A. V.: Net ir pačioje mažiausioje šios sistemos ląstelėje - šeimoje - tai svarbu. Prie automobilio vairo sėdęs vaikas netaps „Formulės-1“ lenktynių žvaigžde. Reikia, kad tėvai, artimieji aukotųsi, tikėtų jo talentu. Norint pasiekti „Formulę-1“ reikia nueiti labai ilgą kelią. Žinoma, į šias lenktynes patenka patys talentingiausi vairuotojai - prastų ten nėra. Pereiti tą filtrą be neeilinių sugebėjimų fiziškai neįmanoma.

K. K.: Pažvelgus į netolimą istoriją, džiugu konstatuoti, kad jau nebėra tų komercinių lenktynininkų, kurių giminės ar tėvai turi pakankamai didelį biudžetą ir gali savo šeimos nariui apmokėti pasivažinėjimą „Formulės-1“ trasose. Vienas tokių lenktynininkų, kuris ilgai dalyvavo lenktynėse ir važiavo pakankamai neblogai, buvo Pedro Dinezas (Brazilijos lenktynininkas, lenktynėse dalyvavęs 1995-2000 metais. – Red.). Bet buvo ir tokių nei į tvorą, nei į mietą - jie pabandydavo, pajusdavo tą malonumą ir užleisdavo vietą geresniems lenktynininkams.

K. K.: Kiek žinau, jis pakeitė savo gyvenimo viziją ir strategiją. Jei neklystu, automobilių sportas nebėra jo gyvenimo prioritetas. Bet viskas yra įmanoma - kas gali paneigti, kad lietuvis negali būti „Formulėje-1“?

A. V.: Bet reikia pripažinti, kad lietuviui tą padaryti gerokai sudėtingiau - tai lemia ir mažesnė rinka, todėl prielaidos yra gerokai silpnesnės.

K. K.: Prognozuoti visada sunku ir rizikinga. Prieš kiekvieną sezoną užverda diskusijos - kaip bus, kas bus, kas laimės, kas nustebins? Kol kas daryti vienareikšmių išvadų, ypač šiemet, nelabai galima. Nė viena komanda dar neparodė visų galimybių.

A. V.: Ypač tos komandos, kurios jaučiasi stiprios, to ir nedaro - dirba savo darbą ir ruošiasi. Techninė bazė išlieka stabili, o tai reiškia, kad bolidai, investuojant didžiulius pinigus ir neperžengiant nustatytų taisyklių, artėja prie optimalios techninės formos. Ir tai reiškia, kad visų komandų bolidai pagal savo technines galimybes tampa panašūs.

K. K.: Komandos renkasi du kelius - revoliucijos arba evoliucijos. „Red Bull“ nuėjo evoliucijos keliu - jie praėjusio sezono antroje pusėje padarė patį geriausią bolidą - tai įrodo ir keturios iš eilės S. Vettelio pergalės, tai leido jam tapti čempionu trečią kartą. Gerą komandos bolido būklę rodo ir treniruočių rezultatai - su 70 litrų degalų papildomo svorio jie nesistengia greičiausiai įveikti rato, nes puikiai žino, kad ir su praėjusio sezono bolidu šio čempionato startas bus geras.

Bolidai kiekvienose lenktynėse tobulėja, todėl lieka klausimas - ar „Red Bull“ nustatytuose rėmuose ras kvapo tobulėjimui iki čempionato pabaigos?

„Ferrari“ pernai startavo su revoliuciniu bolidu, todėl sezono pradžioje turėjo daug problemų. Šiemet komanda vėl eina revoliucijos keliu ir dar labiau patobulino potencialą turėjusį bolidą. O štai, „McLaren“ komanda nusprendė, kad reikia padaryti kažką labai novatoriško. Ir tai akivaizdžiai matyti - jie nepažįsta to bolido. Jie, pavyzdžiui, nežino, kaip susireguliuoti priekinę pakabą. Gana keistas sprendimas, nes jie turėjo gerą bolidą.

Galima paminėti ir „Mercedes“, kurią po trejų ne itin sėkmingų metų paliko Michaelis Schumacheris ir atėjo Lewisas Hamiltonas. Ši komanda priėmė sprendimą daryti kiek paprastesnį bolidą, nes pernai jį apkabinėjo įdomiais dalykais, įvairiomis detalėmis, bet norimo rezultato nepasiekė. Bolidas pasidarė pernelyg sudėtingas, ir komanda nesuprato, kokia kryptimi judėti. Šiemet jie padarė paprastą bolidą, kurį tikisi patobulinti sezono metu.

Įdomu tai, kad šiame sezone nebebus „Hispania Racing“ komandos, todėl lieka dvi naujausios komandos „Caterham-Renault“ ir „Marussia-Cosworth“. Pastebėjus treniruočių rezultatus, pastaroji atrodo labai neblogai. Aišku, jai padeda technologinė partnerystė su „McLaren“. Tik keista, kad komandos lenktynininkai - visiški naujokai (Julesas Bianchi ir Maxas Chiltonas). Tai atspindi ir sudėtingą finansinę situaciją.

A. V.: „Red Bull“ savo bolidą tobulina jau ketverius metus, „Ferrari“ žingsnis - žymiai didesnis, nes praėjusiais metais jų bolidas buvo sukurtas ant balto popieriaus lapo, dar visiškai šviežias, todėl dabartiniai jų pasikeitimai - gerokai didesni. „McLaren“ turėjo labai greitą bolidą, bet jie žengė revoliucijos keliu. Ir tokį kelią pasirinko daugiau komandų – „Sauber“, kuri minimalizavo šoninius radiatorius. Su tokiu biudžetu padaryti tokį bolidą yra unikalu, tai neeilinis dalykas. Žodžiu, techninių naujų sprendimų labai stabilioje sistemoje vis dar yra.

Bet kokiu atveju mes galime prognozuoti, kad net penkios komandos bus labai panašaus pajėgumo, o tai leidžia spėti, kad čempionatas bus įdomus. O kas greičiausias? Jei žinotume tai, galėtume laimėti daug pinigų (juokiasi).

K. K.: Ir už savo pinigus važiuoti komentuoti lenktynių iš vietos (juokiasi).

A. V.: Nepasakyčiau, kad buvau didelis M. Schumacherio gerbėjas tais laikais, kais jis laimėdavo viską iš eilės. Bet antrojoje karjeros dalyje jis man patiko kaip asmenybė - tokiame konkurencingame pasaulyje jis buvo atsipalaidavęs. Jis žino gyvenimo vertę ir mato platesnį vaizdą, nedaro dramų dėl klaidų. Šiuo požiūriu man M. Schumacherio trūks, nes šiuolaikiniame, skubančiame pasaulyje tokie bruožai tampa retenybe.

K. K.: M. Schumacheris turėjo ir dar turi labai daug gerbėjų, o jiems tai yra praradimas. Praradimas buvo ir tai, kad sugrįžęs į lenktynes jis neturėjo tų sąlygų, kokias turėjo „Ferrari“ laikais, o tai yra esminis dalykas. Michaelis su ambicinga „Ferrari“ komanda suaugo į vieną organizmą ir tai tapo tobula. Jam sugrįžus buvo kitos sąlygos. Vieni sako, kad dabar yra geresnių lenktynininkų, o ir M. Schumacherio amžius jam nepadėjo. Bet esminis dalykas yra tas, kad nebegali kada nori sėstis į bolidą ir jį prisitaikyti sau. O „Mercedes“ bolidas nebuvo čempioniškas bolidas.

A. V.: Pagal pasišventimą lenktynėms, vairavimui, pirmavimui, pergalei įvardinčiau A. Senną. Tai žmogus-legenda, kuris šventai tikėjo savo sugebėjimais. Bet jei ant svarstyklių dėtum kitokias vertybes, būtų galima rasti kitų kandidatų.

K. K.: Viskas priklauso nuo vertybių ir kriterijų. Kiekvienas dešimtmetis, net kiekvienas sezonas turi savo geriausiąjį. Sutinku su Arūno nuomone ir jo iškeltomis vertybėmis. O jeigu pažiūrėtume pagal statistiką, lygių neturi M. Schumacheris.

Tas pats S. Vettelis - jaunas vaikinas, kuris atlaiko didžiulę konkurenciją ir susineša titulus sau. Nepamirškime ir F. Alonso, kurį komandos vadovai praėjusį sezoną pripažino geriausiu lenktynininku.

A. V.: Peržvelgus į lenktynių istoriją būtų sunku rasti tokį stiprų piloto sezoną, kokį pernai turėjo F. Alonso. Galbūt tai nėra taip matoma, bet pernai F. Alonso pademonstravo patį aukščiausią lygį.

K. K.: Palaikau ne vieną konkretų lenktynininką ar komandą. Pirmiausia sergu už intrigą iki paskutinio etapo ir noriu, kad kiekvienas pilotas galėtų kovoti dėl aukštesnių vietų. Norisi, kad nugalėtų nauji žmonės. Praėjusį sezoną buvo smagu tai, kad per pirmuosius septynis etapus laimėjo skirtingi septyni pilotai. Tai yra šaunu.

A. V.: Kas vyko praėjusio sezono pradžioje, nuspėti buvo labai sunku, o tai ir yra lenktynių žavesys.

A. V.: Balsuočiau už „Spa“.

K. K.: Taip pat „Spa“. Klasikinė ilgo rato trasa, su įdomiais posūkiais.

A. V.: Ir jie sukurti ne dirbtinai, o atsiradę istoriškai. Tokios sudėtingos vietos, kur lenktynininko lygių skirtumas matosi ryškiausiai.

A. V.: Man gana nuobodi Bahreino trasa.

K. K.: Nesinori klijuoti etikečių, bet tie, kurie stebi lenktynes ne vienerius metus, gali susidaryti nuomonę. Trasos turi būti įvairios. Ir man smagu, kad atsiranda vis naujų trasų - pernai man patiko „Austin“ trasa (JAV), kitąmet žada atidaryti trasą Rusijoje, Sočyje, taip pat dar vieną trasą JAV - Naujajame Džersyje. Naujos trasos - nauja intriga.

K. K.: Jų buvo tiek daug. 1996 metais Monako lenktynės - įspūdinga O. Panis pergalė, kai finišavo vos keli bolidai.

A. V.: Aš Monako lenktynių nelaukiu, laukiau jų kvalifikacijos. Ten - savaitgalio druska (šypsosi). Ten visa tos trasos esmė.

K. K.: Nežinau, ar prie šių lenktynių tinka žodis „įspūdingiausios“, bet įstrigo 1994-ųjų lenktynės Imoloje – visas lenktynių savaitgalis... Per treniruotę – Rubenso Barrichello avarija, po to – Rolando Ratzenbergerio žūtis šeštadienį, o sekmadienį – A. Sennos mirtina avarija.   

A. V.: Tai lenktynės, sukrėtusios visą psichiką, privertusios permąstyti daug dalykų. Pamenu, namuose žiūrėjau tas lenktynes - ten jau ore tvyrojo kažkas negero, jautėsi, kad kažkas turi įvykti. Tai - neeilinis prisiminimas.