Daug metų advokatauju beglobiams gyvūnams. Kačių istorijomis socialiniame tinkle skleidžiu žinią, kad ir dvi priglaustos katės namuose reikalauja tik truputį daugiau priežiūros, nei viena, o džiaugsmo teikia dešimtis sykių daugiau. Ne sykį drąsinau skaitytojus atverti savo namų ir širdies duris beglobiams, ir esu sulaukusi laiškų, kad taip padarę tik džiaugiasi.
Dabar tampu paties gyvūno gyvenimo advokate. Svarsčiau, dalintis šiuo tekstu, ar ne. Tačiau pagalvojau: kiekviena delsimo diena gali kainuoti kažkieno katės gyvenimą. Ir ne vieną iš devynių, o tą – devintą.
Gal mūsų patirtis padės kažkam atgauti viltį, o jos ar jo gyvūnui – laimėti truputį laiko. Gal net gerą gabalą gyvenimo, nes gyvūnų pasaulyje laikas teka kiek kitaip nei mūsiškiame ir ten dienos vertė kur kas didesnė. O labiausiai mano tekstas skirtas tiems, kurie, susidūrę su sudėtinga gyvūno diagnoze, skubės jį „migdyti“ (apie tuos, kurie „migdo“ gyvūnus todėl, kad emigruoja, susilaukia vaikų ar kad gyvūnas išėjo iš mados, nekalbėsiu).
Šių metų kovo pradžioje į mūsų namus atėjo mirtis ir bandė pasiimti mūsų vyresnėlę katę, Juozapą. Tai buvo labai labai staigus ir labai, labai, labai sunkus inkstų nepakankamumas. Vieną dieną Juozapas pabudo visiškai be nuotaikos, neėdė, lyg ir norėjo gerti, bet negėrė, nors prieš savaitę dar lakstė dūkdama po namus. Nuėjau ir pripirkau veterinarinių skanėstų – nevalgė ir jų. Užrašiau ją pas gydytojus. Kitą dieną nuvežę ją į gydyklą susidūrėme su tuo, kam tikrai nebuvom pasiruošę: su diagnoze praktiškai be jokios vilties.
Katės Juozapo būklė buvo tokia sunki, kad mane, kaip turbūt daugelį panašiose situacijose, iš žmogiško silpnumo aplankė mintis, jog gal „verta tiesiog baigti gyvūno kančias“. Nesmerkiu žmonių, kurie čia ir palūžta. Suprantu, kad skausmas ir neviltis akimirką gali atrodyti didesni už mus. Suprantu stuporą, kuris ištinka išgirdus, kad vilties nebėra (nors taip „išgirsti“ galime per savo pačių baimę ir sumaištį).
Tačiau dabar šioj vietoj sakyčiau STOP. Ir prašyčiau jūsų, jei kada išgirsite gyvūno diagnozę be vilties, vengti priimti negrįžtamus sprendimus „ant karštųjų“. O atlėgus pirmam šokui ir siaubui, pasikalbėti su gydytoju darsyk.
Laimei, mes patekome pas tiesiog fantastišką gydytoją, Veslavą iš „Toto“. Kai atsitokėjau po pirmo šoko ir pradėjau uždavinėti konstruktyvius klausimus, gydytoja patarė mums neskubėti su tokiais sprendimais kaip „migdymas“ ir dar išbandyti tai, ką galima išbandyti vardan pačios katės.
Kantriai, švelniai, o kai reikėdavo, ir reikliai bei griežtai, gydytoja mus vedė per nevilties žemę – be jokių iliuzijų, be „pozityvaus mąstymo“, iš tiesų be jokio, net mažiausio rytojaus pažado. Tačiau su begaliniu profesionalumu, su gebėjimu matyti visumą, su valia ir sveiku optimizmu, ir puikiu gyvūnus suprantančio žmogaus humoru. Ir visa tai buvo gyvybiškai svarbu. Instruktuojama gydytojos ir slaugydama Juozapą po 16-17 val. per dieną pirmąsias savaites, kaip niekad aiškiai suvokiau, ką reiškia „kompleksinis gydymas“ ir kokia yra jo galia.
Per pirmą savaitę užgydėm nuo intoksikacijos išopėjusią burną ir skrandį. Penktą dieną Juozapas pradėjo po truputį valgyti savarankiškai – lig tol, o ir dar kurį laiką po to, ją maitinau iš švirkšto, vandeniu skiestu katėms inkstininkėms skirtu paštetu, nes katėms, pasirodo, nevalgyti ir kelias dienas yra pavojinga.
Nuo pirmos dienos buvo paskirti kalcį ir fosforą surišantys vaistai ir intraveninė lašelinė, plaunanti organizmą nuo toksinų. Pirmąsias tris savaites, galima sakyti, pragyvenau veterinarinėje gydykloje. Likau dirbti tik puse etato, kad galėčiau slaugyti Juozapą – katę intraveninėms lašelinėms vežiodavau du sykius per dieną, vėliau tris sykius per dvi dienas, tuomet jau tik kartą per dieną. Porą sykių Juozapas gavo išeiginę ir galėjo ilsėtis nuo kateterių – tas dienas vadindavau „laisvų letenėlių diena“. Ir tai tikrai būdavo šventė.
Kraujo tyrimų parodymai su nedideliais pasvyravimais gerėjo. Galiausiai gydytoja išmokė mus su vyru statyti poodinę lašelinę Juozapui savarankiškai, kad galėtume tai daryti namuose.
Tai tikrai labai stipriai prisidėjo prie situacijos gerėjimo, nes, pasirodo, katėms itin kenkia stresas, o ypač – sergant inkstų ligomis. Ir tikrai – kai liovėmės kasdien važinėtis taksi (aš nevairuoju), kai Juozapo nebereikėjo kasdien kišti į kačių tramdomuosius (yra toks rūbas piktesnėms katėms) ilgoms lašelinės valandoms, kai ji galėjo ramiai būti namuose, katė ėmė sveikti daug greičiau. Tiesiog akyse. Jau po pirmos savaitės sveikimo namuose kalcis ir fosforas buvo grįžę į normos ribas.
Iš aukštai pakeltų bičiulių antakių ir padrikų klausimų suprantu, kad frazė „statome lašelinę katei namuose“ skamba labai sudėtingai, todėl dalinuosi nuotrauka ir detalesniu paaiškinimu.
Namų sąlygomis katei statoma poodinė (ne intraveninė, t.y. be kateterių) lašelinė. Tirpalas lašinamas po oda. Priklausomai nuo adatos storumo, mūsų katei paskirtus 200 ml tirpalo sulašinam per 15-25 minutes. Tada ištraukiam adatą ir paleidžiam katę. Ir ji toliau yra sveikesnė su kiekviena diena.
Nemeluosiu, kad katė pati ateina, atsisėda ant sofos ir rodo letena sau į kuprą, maždaug, na, metas, durkit. Taip, procesu ji nėra patenkinta. Būna, kad ištrūksta ir pasislepia po sofa. Tačiau tai reti atvejai. Svarbiausia yra gerai laikyti katę (čia piktesnės katės atveju praverčia odinės pirštinės) ir tinkamai įbesti adatą po oda (tam reikalingas antrasis žmogus). Ir šiuos įgūdžius galima tobulinti. Galiausiai, tai tik keliolika minučių nepasitenkinimo per dieną – vietoje kasdienių dešimčių minučių važiuojant automobiliu ir ilgų valandų gydykloje su kitų gyvūnų ir vaistų kvapais.
Aną savaitę sukako mėnuo, kai statome lašelinę namuose. Iš pradžių darėm tai dusyk, paskui jau tik sykį per dieną. Tai tikrai nėra nei taip sudėtinga, nei taip baisu, kaip gali atrodyti – pastebiu, kad žmonės, kuriems pasakau apie lašelinę, dažniausiai išsigąsta. Kai įgundi, tai gana paprasta. Labai norėčiau, kad žodis „lašelinė“ neatbaidytų žmonių nuo gyvūnų gydymo namuose. Nes tai gali reikšti tokį pagerėjimą, kokio nebuvo tikimasi.
Juozapo apetitas po truputį gerėjo, daugėjo energijos, katė vėl pradėjo rąžytis ir galąsti nagus, žaisti mano kviečiama, galiausiai, vėl ėmė praustis. Jau kelias savaites Juozapas kasdien išdykauja savarankiškai, o kartais duoda ausų kitai mūsų katei, jaunėlei Bimbo. Tačiau ryškiausiu sveikimo ženklu laikau tai, kad Juozapas po visų muštynių vėl pradėjo prausti Bimbo. Na, ir vėl maurodama stumdo skalbinių dėžę po vonią, kai į ją galanda nagus.
Pakartotiniai kraujo tyrimai prieš kelias savaites pranoko drąsiausias svajones: šlapalas nukritęs iki normos, kreatininas jau arti jos. Į veterinarinę gydyklą tąsyk, kovo pradžioje, ją atvežėm merdinčią, o šiandien, po dviejų mėnesių, po namus vėl oriai vaikšto ir kitus vėl vaiko rainas namų viršininkas. Dabar kiekviena diena yra „laisvų letenėlių diena“. Ir kiekviena nauja diena yra verta gyventi.
Šiuo metu bandome retinti lašelines, tačiau net jei nepavyks to padaryti – didelės dramos tame nematau. Man labai patiko netikėtai paprastas mano vyro požiūris: yra žmonių, kuriems kasdien reikia leistis insuliną, yra žmonių, kurie negali gyventi be vaistų nuo astmos, na o mūsų katei (bent jau kol kas) reikia lašelinės, kas čia tokio?
Iš tiesų – jūs juk „nemigdote“ savo močiutės todėl, kad jai reikia leistis insuliną. Ir vaiko „nemigdot“, sužinoję, kad jis serga astma. Tai kodėl skubama katiną „migdyt“? Katinas juk irgi šeimos narys.
Vis tik jei būtume patekę pas kitaip kalbančią gydytoją ar klausęsi daugiau lietuviško stiliaus „paprotinimų“ iš aplinkos, Juozapo turbūt nebebūtų. „Neturėkit vilčių“, „ruoškitės blogiausiam“, „dar nesidžiaukit šituo pagerėjimu“ buvo kitų žmonių žodžiai, tikiu, pasakyti geranoriškai, nenorint mums suteikti tuščių iliuzijų, tačiau peiliais smigę man į paširdžius. Manau, jei būčiau tai girdėjusi kasdien – būčiau nuleidusi rankas. Dar ir dar sykį – kasdien, daug savaičių – turėjau galimybę įsitikinti, kokie svarbūs ir svarūs yra gydytojo žodžiai, kaip stipriai jie, kai parinkti išmintingai, gali sutelkti, įkvėpti, paimti už pakarpos, ištraukti iš ašarų liūno, pastatyti ant kojų, priversti veikti. Ir šias eilutes rašau su gyvenimu patenkintu Juozapu ant kelių todėl, kad gydytojos vedami kovėmės už gyvenimą, o ne už „patogų ir greitą sprendimą“ – „migdymą“.
Juozapą per šias ilgas, sunkias, tačiau drauge – nepaprastai prasmingas ir šviesias savaites pažinau iš naujo. Pažinau ją kaip labai intelektualią, įžvalgią katę, apskaičiuojančią kelis ėjimus į priekį, laiminčią išmintimi, ne jėga, prieš jaunesnę, vikresnę ir fiziškai kur kas stipresnę Bimbo. Pažinau Juozapą kaip katę, turinčią nepaprastą humoro jausmą, užslėptą šmaikštumą, šelmiškų įpročių. Pažinau ir kasdien vis naujai pažįstu ją kaip magišką, didingą, atlaidų gyvūną, padovanojusį ir dovanojantį man neįtikėtinai daug džiaugsmo ir prasmės.
Neskubėkite „migdyti“ gyvūnų. Jūs puikiai suprantate, kad tai ne miegas. Jei susidursite su labai sudėtinga diagnoze, duokite sau laiko atsipeikėti iš šoko, susirinkti daugiau informacijos, paklausti, kas geriausia pačiam gyvūnui.
Jūs nežinote, kiek Jūsų šuniui ar katei yra verta ta galbūt viena vienintelė likusi diena, glaudžiant galvą prie mylimiausios būtybės šioje Žemėje – jūsų. Jūs nežinot, kiek jūs patys išmoksite ir suvoksite per tą galbūt paskutinę dieną, praleistą kartu. Jūs nežinot, kiek sykių tą dieną vertingesnis atrodys laikas ir kiek ilgų dešimtmečių po to nešitės pamoką apie iki galo išgyvento, išjausto ir išbūto laiko vertę. Ir jūs nežinote, kiek sveikatos ir vilties ta vienui viena diena gali pridėti. Tai, kas nutiko su Juozapu, gydytojai vadina stebuklu, tačiau tokio stebuklo nebūtų buvę, jei ne gydytojos ir mūsų sprendimas kautis už gyvūno gyvenimą, o ne savo pačių patogumą.
Ir nebijokite lašelinių namuose. Viskas yra paprasčiau ir lengviau, nei gali nupiešti vaizduotė. Tai tik mažas bakstelėjimas ir keliolika minučių kasdien, galinčių labai, labai stipriai pagerinti gyvūno būseną.
Šiandien Juozapas jaučiasi geriau, nei prieš ligą. Ji yra aktyvesnė, žaismingesnė ir laimingesnė. Katė, kuri pasidavus silpnumui galėjo būti „užmigdyta“, gyvena geriausią savo laiką – atrakcionų parku paverstuose namuose, su asmeniniais slaugais, linksmintojais ir klounais. Ir rašant šias eilutes su atviru pasimėgavimu galanda nagus man į koją.
PS. Mano vaikystėje buvo tokia kramtomoji guma su spalvotais popieriukais, „LOVE IS…“ – kiekvieną sykį rasdavai vis kitą apibūdinimą. Šiomis savaitėmis atradau sau naują meilės apibrėžimą.
Meilė – tai kai neskubi atsisveikinti.
Šis tekstas pasirodė autorės interneto puslapyje www.ilzes-dirbtuves.lt. Tekstas publikuotas su autorės leidimu.
