Liga ir jos požymiai
Inkubacinis periodas (laikotarpis nuo užsikrėtimo iki požymių atsiradimo) 6 – 10 dienų. Susirgę šunyčiai cypia, būna silpni, vangūs, jiems būdingos išskyros iš nosies, minkštos, geltonos išmatos, prarastas čiulpimo refleksas. Taip pat galimas nekrozinis vaskulitas (kraujagyslių uždegimas), pilvo kraujosruvos, akių pakitimai (keratitas, uveitas, regos nervo uždegimas, tinklainės uždegimas, tinklainės displazija).
Jei kalė užsikrėtė nėštumo pabaigoje ir kraujyje neturi pakankamai antikūnų, visi arba didžioji dalis naujagimių žus pirmosiomis gyvenimo savaitėmis. Taip gali nutikti tiek kalei užsikrėtus pirmąjį kartą, tiek ir įvykus ligos recidyvui. Dažniausiai šuniukai užsikrečia gimdymo metu arba tuoj po jo. Galima ir intrauterininė infekcija, kuomet šuniukai pažeidžiami dar gimdoje. Tokiu atveju gali įvykti abortas arba vaisių rezorbcija. Dažniau tai įvyksta pirmą kartą užsikrėtusioms jaunoms kalėms.
Šuniukai, kurių motinos turi pakankamai antikūnų, gana lengvai išgyvena pavojingą laikotarpį. Neatsparūs šuniukai paprastai žūva per pirmąsias 3 gyvenimo savaites, o 80 proc. jaunesnių kaip savaitės amžiaus šuniukų užgęsta per 1 – 2 dienas. Jaunesni nei 3-4 savaičių amžiaus šuniukai neturi termoreguliacijos mechanizmo ir jų imuninė sistema nėra pakankamai susiformavusi, tad jų kūneliuose virusas lengvai dauginasi.
Suaugusiems šunims ir vyresniems nei 3-4 savaičių šuniukams šis virusas sukelia lengvą kvėpavimo takų katarą, kuris paprastai praeina savaime arba išvis be pastebimų simptomų. Vyresnių šuniukų simptomai švelnesni, kadangi jie jau sugeba palaikyti kūno temperatūrą – jiems padeda karščiavimo atsakas. Persirgę šunys visam gyvenimui tampa viruso nešiotojais (virusas nepasišalina iš organizmo, o lieka kai kuriuose nerviniuose ganglijuose), jiems gali išsivystyti slapta, latentinė infekcija, atsirasti neurologinių problemų (apsunkintas vaikščiojimas, aklumas). Latentinės infekcijos atsinaujinimą gali iššaukti stresas arba imuninę sistemą slopinantys vaistai.
CHV-1 buvimas organizme diagnozuojamas iš kraujyje esančių antikūnų titro. Norint išsiaiškinti, ar naujagimiai šuniukai žuvo nuo herpes viruso, lavonėlius reikia siųsti į veterinarinę laboratoriją.
Kaip užsikrečiama
Šunys užsikrečia tiesioginio kontakto būdu – uostydami ir įkvėpdami kitų šunų išskyras iš nosies, snukio, lytinių organų ir pan. Šuniukams virusas perduodamas gimdymo kanalais ar susilietus su užsikrėtusiųjų burnos ir nosies išskyromis.
Tarp suaugusių šunų tai lytiškai plintanti liga: šuo gali užkrėsti kalę per spermą, o kalė šunį – per makšties išskyras. Aktyvų virusą pernešantys gyvūnai atrodo sveiki. Taip pat galima apsikrėsti iš dubenėlio geriant užterštą vandenį.
Sergančio šuns priežiūra
Suaugusiems šunims gydymo nereikia, jie patys lengvai pasveiksta. Jaunesniems nei 3 sav. šuniukams galima taikyti simptominį gydymą, laikyti juos šiltai, tačiau paprastai tai nebūna efektyvu. Kadangi virusas aktyvus tik vėsioje aplinkoje, reiktų užtikrinti, kad šuniukų guolio temperatūra būtų apie +36° C.
Prevencija
Laikantis sanitarijos, teisingos mitybos, vengiant dažnų tiesioginių kergimų, šunis tiriant arba skiepijant šios ligos rizikos galima išvengti arba bent minimaliai sumažinti jos tikimybę.
Geriausias būdas apsaugoti šuniukus nuo CHV – palaikyti jų motinos psichinę ir fizinę sveikatą. Naudinga nuo antrojo nėštumo mėnesio šuningą kalę izoliuoti nuo kitų šunų, taip pat motiną su šuniukais iki 3 savaičių po gimdymo.
Virusas neišgyvena ne kūne, dauguma ploviklių, dezinfekcinių medžiagų jį lengvai sunaikina. Šunų herpes virusas nėra atsparus aplinkos poveikiui, jį greitai nužudo net tiesioginiai saulės spinduliai.
Susibūrimuose, kur sutinkama daug šunų (parodose), reiktų vengti tiesioginių kontaktų su jais. Patartina neleisti augintiniui ėsti ar lakti iš kitų šunų indų.
JAV vakcinos nuo herpes nėra. Europoje nuo 2003 m. naudojama Eurican Herpes 205. Kalės skiepijamos du kartus per rują ar ankstyvu nėštumo laikotarpiu. Paprastai pirmasis skiepas daromas likus maždaug savaitei iki kergimo, kergimo metu arba po kergimo praėjus savaitei, antrasis likus 1 – 2 savaitėms iki vaikavimosi. Tai daroma siekiant padidinti antikūnų kiekį kalės kraujo serume. Kales vakcinuoti reikia kiekvieno kergimo metu, kadangi imuninis atsakas po vakcinacijos būna trumpalaikis. Vakciną užsisakyti paprastai tenka iš anksto, tad perspėkit apie tai veterinarą.
Daugiau skaitykite www.vetvila.lt
