– Koks yra šunų veisimo tikslas ?
– Kiekviena pripažinta veislė turi savo standarto reikalavimus, kuriuos sudaro išvaizda ir elgsenos ypatybės. Atsakingi veisėjai poruoja tik genetinį ir išorinį panašumą turinčius tos pačios veislės sveikus šunis ir siekia jų palikuonis kuo labiau priartinti prie veislės etalono. Nuo standartų nukrypę veislės atstovai bei paveldimas ligas turintys individai, kad ir kaip finansiškai tai būtų nepalanku veisėjui, tolesniam veisimui yra nebenaudojami. Taip užtikrinama gyvūnų sveikata bei gerovė.
– Kada buvo pradėtas selektyvus šunų veisimas ir dėl kokių priežasčių imta tai daryti ?
– Pirmojo į šunį panašaus gyvūno skeleto amžius siekia apie 30 tūkst. metų. Šuo yra pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas – manoma, kad jų domestikacija prasidėjo prieš 10-12 tūkst. metų. Svarbu suprasti, kad domestikavimas dar nereiškia, kad tuo metu jau buvo pradėta kryptinga šunų selekcija, siekiant sukurti tam tikrą šuns tipą. Tačiau tuo metu gyvenę žmonės jau atrinkdavo šunis, kurie geriau tiko medžioklėje, sargyboje ar kitiems darbams atlikti. Seniausios šunų veislės siekia kelis šimtmečius ar dar daugiau. Pavyzdžiui, senovės Egipto šunys saliukiai, kaip manoma, buvo pradėti kryptingai veisti jau prieš mūsų erą.
– Kaip žmonijai pasitarnavo ar dabar pasitarnauja selektyvus šunų veisimas?
– Selektyvus šunų veisimas išryškina tam tikrus specifinius šunų veislės bruožus bei elgsenos ypatumus, reikalingus bendradarbiaujant su žmogumi ir padedant jam spręsti problemas: medžioti, ganyti, ieškoti sprogmenų, sužeistųjų ir juos gelbėti. Tam tikros veislės skirtos krovinių bei žmonių gabenimui, aklųjų ir neįgaliųjų gyvenimo palengvinimui. Per dešimtmečius ar net šimtmečius atrenkant žaismingiausius, draugiškiausius ir kitais elgsenos ypatumais pasižyminčius šunis yra veisiamos veislės, kurių atstovai yra tiesiog geri žmogaus kompanionai.
– Kokių žinių turėtų turėti šunis veisiantis žmogus?
– Atsakingų veisėjų domėjimasis genetika bei biologija yra labai sveikintinas. Taip pat būtina žinoti ir apie paveldimas šunų ligas, taip užkertant kelią tolimesniam jų plitimui. Nuolatinis veisėjų tobulėjimas, skaitymas, dalyvavimas seminaruose ir paskaitose, kaip ir bet kurioje kitoje veiklos srityje, yra būtinas. Nuo 2013 metų LSMU Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslo programoje yra kinologijos specializacija, naudinga veisiantiems šunis.
Atsakingas šunų veisimas privalo pasižymėti ir bendražmogiškaisiais principais – veisėjas yra atsakingas už tai, kad jo šuniukų vada turėtų naujuosius savininkus. Taip pat būtina laikytis ir gyvūnų gerovės reikalavimų – šunys turi būti šeriami kokybišku maistu, reguliariai vedžiojami, socializuojami, vakcinuojami.
– Kokios grėsmės kyla, jei asmuo veisia šunis nesilaikydamas taisyklių ar neturėdamas pakankamų žinių?
– Finansinės paskatos dažnai priveda ne prie šunų veisimo, o prie jų dauginimo. Tokiais atvejais dažnai neatsižvelgiama į patinų ir patelių kilmę, naudojamas šunis genetiškai žalojantis artimas giminingas poravimas, neretai – ir kraujomaiša, kai poruojami ypač glaudžiai genetiškai susiję šunys – motinos su sūnumis, seneliai su anūkais. Norint išlaikyti genetinę sveikatą, geras veisėjas atsakingai renkasi, su kuo poruos savo šunį, ir, esant reikalui bei siekiant išvengti kraujomaišos bei dar labiau priartinti palikuonius prie veislės standarto, nepagaili savo laiko ir finansų kelionėms į užsienį arba tinkamo patino ar patelės atsigabenimui į Lietuvą kergimui.
– Tiesa ar mitas, kad visiems šunims reikėtų leisti nors kartą susikergti?
Šiais laikais, kai veterinarinė medicina yra pakankamai gerai išvystyta, yra geriau, kai šunys dar jauname amžiuje yra kastruojami ar sterilizuojami. Taip išvengiamos problemos dėl niekam nereikalingų „bedokumentinių“ šuniukų realizavimo. Be to, jaunoms kalytėms ankstyva sterilizacija sveikatos požiūriu yra naudinga. Atlikus sterilizaciją po pirmos rujos, kalėms pavojus, kad vyresniame amžiuje jos susirgs piktybiniais pieno liaukų navikais, labai ženkliai sumažėja. Taip pat išvengiama ir dažnai kales kamuojančio gimdos uždegimo.
