„Mums rūpi ne tik žmonių, bet ir gyvūnų gerovė bei saugumas, todėl bendradarbiaujame su VšĮ „SOS gyvūnai“, kuri rūpinasi ir padeda jiems surasti mylinčius namus. Kviečiame džiaugtis tokiomis istorijomis kaip Nezuko ir imtis atsakingos iniciatyvos“, – kalbėjo draudimo bendrovės „If“ Baltijos šalių komunikacijos vadovė Rasa Skunčikienė.
Nemažai dar sklando ir su gyvūnais iš prieglaudos susijusių mitų. Visgi tie, kurie suteikė keturkojui mylinčius namus, skuba raminti dvejojančius – iššūkių iškyla kaip ir su visais augintiniais, tačiau atpildas grįžta su kaupu.
Vieni iš jų – Živilė ir Laris, iš „SOS gyvūnai“ prieglaudos pasiėmę Nezuko. Anksčiau prie būdos auginta ir paniškai kiemo bijojusi kalytė su naujaisiais šeimininkais keliauja tiek į darbą, tiek į kalnus, o nuo pat pirmų akimirkų, kaip sako pats Laris, šunelis su šeimininkais sulipo kaip dvi „Lego“ detalės.
Iššūkių netrūko
Apie tuo metu dar Make vadintą šuniuką Laris ir Živilė sužinojo „SOS gyvūnai“ socialinio tinklo paskyroje.
„Jei gerai pamena mano šluba kaip Lordas Baironas atmintis, reikėjo užpildyti anketą, kurioje turėjome išreikšti norą ir resursus šuniukui. Mums pasisekė, kadangi žmona nuo vaikystės augino šnaucerius, todėl puikiai pažinojo šią veislę.
Nors būstą tuomet dar nuomavomės, pavyko įtikinti prieglaudos atstovus, jog mūsų kolektyviai turima patirtis ir nusiteikimas buvo aukščiau iššūkių, kurie galėjo mus užklupti. Tą pačią dieną žmona ir Nezuko sulipo kaip dvi „Lego“ detalės, sėdo į nesurūdijusį „Opel“ ir kartu grįžom namo“, – pažintį su Nezuko prisimena Laris.
Tiesa, prieglaudos teritorijoje Nezuko buvo atsargi, tačiau nei Laris, nei Živilė, negalėjo įtarti, jog šunelis taip stipriai bijos kiemo.
„Pirmą kartą išėjus pro laiptinės duris, Nezuko ausys susiglaudė lyg drugelio sparnai, uodega pasilėpė tarp kojų, o akys iš baimės išsiplėtė tarytum klaustrofobą būtum uždaręs į bagažinę“, – dalinasi Laris.
Turi patarimų naujiems šeimininkams
Dar kartą sėkmę pora išbandė vakare – skanėstų pagalba pavyko šunelį įkalbinti nueiti keletą metrų nuo laiptinės, tačiau situacijai ženkliau nepagerėjus ir po savaitės, Živilė ir Laris nusprendė susisiekti su profesionalais ir paprašyti jų pagalbos, o dabar patarimais gali pasidalinti ir su kitais.
„Jų duoti patarimai nelabai skyrėsi nuo tų, kuriuos radome internete, tačiau buvo ramiau, jog toliau mano nupasakojamas būdas yra saugus. Pirmiausiai, standartiškai, įsivedėm „markerius“. Jeigu nesate susidūrę su jais, tai žodžiai, kurie šunį paskatina, jeigu šuo elgiasi teisingai, arba įspėja (nebara!) jeigu norime, jog elgesį pataisytų.
Mūsų atveju jais tapo „vi“ ir „oj“. Tačiau čia buvo lengvoji dalis, kurią galėjome treniruoti bute. Antras žingsnis buvo kur kas daugiau pasiryžimo reikalaujantis tiek iš mūsų, tiek iš Nezuko.
Šunį pasiėmėme kovo pradžioje, todėl lauke buvo tamsu, šlapia, šalta ir apskritai – nemalonu. Šiose sąlygose pasiimdavom jos maisto porciją (ryte ir vakare), nusileisdavom į lauką ir vaikščiojant pasilenkus ties ja maitindavom po vieną/dvi granules tol, kol eidavome į priekį per apsnigtą žolę“, – patarimais dalinasi Laris.
Taip, anot šeimininko, pavyko Nezuko pripratinti mažiau bijoti kiemo, tačiau reikėjo rasti ir būdą, kaip padėti jai kieme jaustis saugiau. Tam, pasakoja Laris, pasitarnavo paprasčiausias rankšluostis.
„Mesdavom jį ant žolės, paberdavom maisto taip, jog pasislėptų raukšlėse, jai reikėtų ieškoti. Ir taip kažkur iki Joninių – taigi beveik 4 mėnesius. Namie papildomai po darbų užsimindavom bendro paklusnumo komandomis.
Tačiau Nezuko bijojo ne tik kiemo, bet ir kitų žmonių. Šiai problemai taip pat padėjo skanėstai – į namus atėję svečiai duodavo maistelio Nezuko, o prieš bandant glostyti duodavo šuneliui apuostyti ranką“, – pasakojo šeimininkas.
Aplankė ir kalnus, ir darbą
Pusantrų metų naujuose namuose gyvenanti Nezuko spėjo patirti įvairiausių kelionių – apsilankė Živilės biure, kur tapo tikra pažiba ir laukiamiausia „kolege“, kartu vyko stovyklauti, miegojo palapinėse, plaukė baidare, o nukeliavus 900 km įkopė į Sniežkos viršukalnę. Paskutinis nuotykis – 25 km ėjimas su 20 000 žmonių minia mieste.
Dvejojančius dėl augintinio ir keliavimo su juo, Laris skuba nuraminti ir sako, kad keliavimas su šuniu papildomų sunkumų nekelia, tik reikia planuoti laiką. Tiesa, jis atkreipia dėmesį, kad ne visi viešbučiai priima svečius su augintiniais, tad į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
„Važiuoji pas draugus vakarot – išvedi prieš išvažiuojant arba jeigu galima vežiesi kartu. Kavinės visos priima su šunimis (bent ten kur mes einam), didieji prekybos centrai taip pat leidžia vaikščioti su šunimis.
Tad bendrai – jeigu atrodo, kad bus „labai sunku“, pagalvokit, ar netingit vakare valytis dantų – jeigu ne, vadinasi, netingit auginti šuns“, – juokaudamas sako Laris.
Jei nesate apsisprendę – apsilankykite prieglaudoje
Vis dar neapsisprendusiems, bet planuojantiems pasiimti augintinį, neturintį namų, Laris pataria tiesiog apsilankyti prieglaudoje ir pavedžioti šunis.
„Kalbant apie charakterį – tiesiog pasikalbėkit su prieglaudos darbuotojais – tai fantastiški žmonės, kurie linki geriausio augintiniams ir nemeluos, kadangi jie nori tai kas geriausia augintiniams“, – drąsina Laris.
Kalbėdamas apie veislinius šunis, Laris taip pat įspėja nepakliūti į daugintojų, kurie šunis neretai laiko siaubingomis sąlygomis, pinkles: „Jeigu dokumentai „kainuoja papildomai“ – tai daugintojai.“
„Galiausiai, nebandydami pralaimite šimtu procentu, todėl pamėginkit išdrįsti. O jeigu tam neturite sąlygų paremkite finansiškai patys arba bent jau kas metus skirkite 1,2% gyventojų pajamų mokesčio dalį, nes ši parama nieko nekainuoja“, – paragino Nezuko šeimininkas.
